2009 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Penkta diena. Nara

Vienuoliai, dar būnant gidei, pasiūlė anksti ryte sudalyvauti jų apeigose. Žinoma, kad sutikome. Nors viskas buvo nauja ir nematyta, tačiau gal tai buvo labiau vis tik skirta turistams. Norint rimčiau pajusti viską, kas vyksta vienuolyne, reiktų pagyventi jame ilgiau.

Vaizdas, kuris įstrigo. Tą rytą, jau baigiantis apeigoms, prašvito labai saulėta diena. Naktį buvo pasnigę, todėl ta saulė atrodė dar šviesesne ir mielesnė, ir labai tiko tokiam rytui vienuolyne. Pro šalį su klumpėmis kažkur skubėjo jauni vienuoliai. Ir tas garsas, kuris sklido nuo to kaukšėjimo tarsi atsimušęs į kalnus sugrįždavo atgal. Tokia gera ramybė aplinkui tvyrojo... Būtent ramybė. Gal tai ir buvo tas tikras tikras...

Po pusryčių, pasivaikščiojom po miestelį, nes nesinorėjo taip greitai iš jo pabėgti. Tiesa, dar iš vakaro gidė pasakojo, kad čia atsikėlė gyventi viena jauna prancūzų pora. Gidė su jais persimetė porą žodžių, kai susitikome. Kitą rytą jie su mumis jau sveikinosi gatvėje :).

Nusprendėme išbandyti originalius vietinius saldumynus. Gidė pasakojo, kad jie daromi iš ryžių (iš ko gi daugiau Japonijoje :)), kurie yra specialioje grūstuvėje labai ilgai trinami. Pasidaro lipni košė, kuri pasaldinama, įdedama prieskonių ir pan. Parduotuvėje rinkomės iš įvairių spalvų, kuris gi čia dar gali būti skanesnis. Ir ką manote, visi jie buvo vienodo skonio ir visai neskanūs :)).

Grįžome į vienuolyną, susirinkome daiktus, padėkojom vienuoliams ir patraukėme link autobuso.

Vienoje stotelėje turėjome perlipti, kad galėtume sutrumpinti keliavimą į Narą. Priėjo dar vieni turistai, kurie šiek tiek blaškėsi. O kai pamatė dar vienus kupriniuotus, suprato, kad ir mes traukiame į tą pusę. Jie amerikiečiai iš Niujorko. Palinksėjo, kad žino ir Lietuvą (nors tas linksėjimas neįrodė, kad tikrai žino, čia gal daugiau japoniškų savybių perėmimas :)). Sulipom į traukinį, susėdom kaip ir kartu. Vis smagu pabendrauti, pasigirti ką jau matėme. Pavažiavus gal pusę kelio staiga, kad šoks, kad čiups kuprines. Galvojau dega gal kas? Pasirodo, kad viename sustojime pamatė, kad šalia stovintis traukinys taip pat vyksta į Narą, ir kad jis greitesnis. Nu ir mes, kaip tos avelės, iš paskos. Fui... Daugiau taip nedarėm, nes tas greičiau tai gavosi kokios 10 minučių. Na, tikri amerikiečiai. Naros stotyje palinkėjom vieni kitiems geros kelionės ir mūsų keliai išsiskyrė.

Labai jaukiame Naros ryokane mūsų jau lauke Yoshiko, kurią buvome perspėję, kad atvyksim vėliau. Tiesa, tai padarėme iš vienuolyne esančio kompiuterio, nes mūsų telefonai ten veikė keistai.

Nara į kelionės programą buvo įtraukta ne visai dėl didžiausios Budos statulos Japonijoje. Įdomiausia buvo pamatyti laisvai vaikščiojančius elnius. Galvojau, kad jie vaikščios kažkur parke, prižiūrimi, su griežtu užrašu: „Glostyti ir maitinti draudžiama“. Mano (tikrai mano, nes bendrakeleivis buvo santūresnis:)) didžiausiam džiaugsmui jie vaikščiojo visame miestelyje, tik prie geležinkelio neleidžia. Nepatikėsite, visus juos galima glostyti, maitinti iš rankų. Specialiai jiems parduodamas maistas, kurio jie jau laukia iš tavęs sustoję „lenčiugais“. Savo spiras barsto taip pat visur :). Pasak gidės, elniai čia gyvena nuo seniausių laikų, kažkada ganydavosi tik prie šventyklų, naktimis jie sueina į kalnus ir ten miega.


Elnių niurkimo malonumus laikinai nutraukėme ir pasukome link didžiausios Budos statulos po stogu. Šventykla milžiniška. Gidė pasakojo, kad ant pagodos stogo būdavo uždedamos auksinės drakonų galvos. Kadangi pati šventykla medinė, todėl dažnai pasitaikydavo gaisrų. Drakonas, skirtingai nei kitose kultūrose, Japonijoje nesiejamas su ugnimi, atvirkščiai, jis turėdavo lieti vandenį ir užgesinti gaisrą.


Prie įėjimo į pačią šventyklos teritoriją, labai statūs ir aukšti laiptai. Vienas senukas (turbūt ne pirmas) krito. Kai mes padėjome jam atsikelti, girdėtumėte, kaip japonai ir mūsų gidė mums dėkojo.

Pati Budos statula labai didelė, tačiau nepadarė tokio jau pritrenkiančio įspūdžio, kaip kad šventyklos, kurioje ji yra, dydis.

Pakeliui link kitų objektų, liedami savo švelniausius jausmus kiekvienam pasitaikiusiam elniui, kamantinėjom gidę apie įvairiausius dalykus, pasakojom, kad Lietuvoje duona yra juoda ir iš ko gaminamas varškės sūris. Su ja išsikalbėjom apie kitataučius ir kitarasius Japonijoje. Nustebino tai, kad japonai sunkiai skiria kitų Azijos tautų atstovus. Na, kad mums visi kinai vienodi, tai viskas gerai, bet va pasirodo, kad ir kiti turi panašių problemų :). Japonijoje beveik nėra juodaodžių. Japonai stipriai saugo savo šaknis. Santuokos su kitataučiais nėra dažnos. Įdomu, kad šeimoje skirtingi nariai gali būti vis kito tikėjimo. Kadangi Yoshiko yra maisto žinovė, turi savo tinklapį, veda kursus, todėl buvo įdomi jos patirtis ir šioje srityje.

Su buvusiais gidais jau buvom išbandę tokį variantą: aplankius keletą objektų, vis kur prisėsdavome ir atiduodavome dovanas, kartu papasakodami apie mūsų šalį. Japonus pavykdavo nustebinti, kad tokia maža šalis - jie juokdavosi išgirdę, kiek šalyje yra gyventojų, koks šalies dydis, ir paskutinis faktas, kuriuo juos pribaigdavome – koks aukščiausias Lietuvos kalnas (kalnas, ania? :)) – turi išleidę knygą apie šalį japoniškai. Na tai taip berodant nuotraukas, vartant knygas ir užsidegus pasakojant apie Lietuvą, vienu metu mano bendrakeleivis sako man lietuviškai – bet kokia gi graži ta šalis, apie kurią dabar čia pasakojam gidui, reiktų ją aplankyti. Aplankėme, bet dar po geros savaitės :).

Taip bekalbant priėjome labai gražias šventyklas ant aukšto kalno. Čia, kaip pasakojo gidė, vyksta nuostabios ugnies šventės, visur dega žibintai, susirenka daug žmonių.

Aplankę paskutinius elnius, padėkojom gidei ir patraukėm ieškoti maisto. Ryokane mums pasakė, kad skaniai galėtume pavalgyti vienoje užeigoje, kurios pavadinimą užrašė japoniškai. Eidami tamsiomis gatvėmis ieškojom panašaus „piešinuko“ ant iškabos. Kaip ir radom... Įėjom į vidų, o ten aplink tokį mažą mažą barą sėdi koks 10 vyrukų. Nu ir atsisuko visi į mus, ir spokso. Tai kadangi vietų nebuvo ir, kažkaip supratom, kad jeigu atsisėstume, tai vis spoksotų, ir dar nesam tikri, kad čia tikrai čia rekomentuota vieta, patraukėme link antro pasiūlyto varianto. Tai jau buvo japoniško stiliaus restoranas. Galima buvo sėdėti prie aukštų stalų, bet mes pasirinkome žemus. Teko vėl nusiauti batus :).

Prikirtę dar šiek tiek pasivaikščiojom miestelyje. Užsukom į vietinį prekybos centrą, nes kitą dieną planavome pietauti traukinyje. Ėjome nuo lentynos prie lentynos, bandydami spėti – kas čia? Taip mums bekalbant priėjo vienas japonas (jis mums šiek tiek įtartinai atrodė, tiesą pasakius), pradėjo laužyta anglų kalba klausti, ar mes italai. Turbūt reikėjo sakyti, kad taip taip, italai, bet pradėjome aiškinti, kad ir kaip. Galiausiai jis paprašė mūsų pinigų. Negalvokite, jis ne elgeta. Jis tiesiog kolekcionierius :). Grįžome į ryokaną ir užmigome galvodami apie rytojaus susitikimą su Fuji-san :).

2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Ketvirta diena. Koyasan

Po pusryčių jau su lagaminais patraukėme link tiek mums, tiek patiems japonams paslaptingiausios vietos - Koyasan – vienuolių miestelio kalnuose. Kai pasakydavom kur vykstame (arba ką jau aplankėme), tai japonai su labai didele pagarba linksėdavo ir sakydavo, kad ir jų svajonė tą vietą aplankyti šiame gyvenime.

Judėdami link kalnuotų vietų, toldami nuo miestų jau matėme ir kaimus, daržus ir sodus prie namų, todėl tikrai mitas, kad Japonijoje pasibaigus vienai gyvenvietei negali suprasti, kur prasideda kita, nes viskas susilieja į vieną.



Pasibaigus kelionei traukiniu į kalnus kilome lynu traukiamu traukinuku. Iki galutinio taško dar teko pavažiuoti serpantinu šiek tiek klaikoku autobusu, kuris priminė tarybinius laikus. Turbūt kalnuose neapsimoka naudoti geresniu, nes bus gaila, kai jie nusivers nuo šlaito :). Bet net neabejoju, kad autobusas buvo techniškai tvarkingas, tiesiog vidus buvo ne kaip Japonijoje. Nors vairuotojo pirštinės buvo baltut baltutėlės :).


Koyasan buvome rezervavę nakvynę tikram vienuolyne. Internetu tiesiogiai to padaryti nelabai įmanoma, bet pavyko susirasti vietinio informacinio centro įkūrėją, kuri viską sutvarkė ir buvo profesionaliausia gidė tarp neprofesionalų.

Taigi, mes šiek tiek vėluodami atvykome į vienuolyną, kur mūsų kantriai laukė Noriko. Žinoma, persiprašydėdami, puolėme link jos ir kaip įmanoma greičiau norėjome aplankyti tiek jos laiškuose dar prieš kelionę išgirtas šventas ir pagarbą keliančias japonams vietas.

Koyasan veikiančių budistų vienuolynų, šventyklų, pagodų, statulų ir laidojimo vietų savotiškas centras, įkurtas dar XII amžiuje, ant pačios Mount Koya viršūnės. Paslaptingiausia Koyasan vieta Okuno-in. Tai - beprotiškai rami, apsupta labai didelių ir galingų kedrų milžiniška laidojimo vieta. Bet kapinėmis labai sunku tai vadinti. Čia gausybė mauzoliejų žymiems japonų žmonėms, samurajams, bei žuvusiems per įvairius karus narsuoliams. Viso virš 200 000 antkapių.


Koyasan įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir kaip sako patys jos gyventojai kiekvieną atvykėlį pasitinka su didele Budos meile.

Didžiausią įspūdį padarė ir nuostabą sukėlė Koyasan širdis Okuno-in. Pirmiausia – plotas, o antra – turbūt pati atmosfera ir savijauta lankantis ten. Senoji kapinių dalis apsamanojus, apkerpėjus, kai kurie antkapiai labai dideli, labai daug Budos statulėlių. Kai kurios statulėlės buvo papuoštos vaikiškomis kepurėlėmis ar seilinukais. Kaip aiškino gidė, tai vaikams skirtos statulėlės, arba pastatytos meldžiantis dėl vaikų. Labai juokinga pasirodė, kad keletui Budos statulėlių buvo spalvotai išdažytos akys, lūpos. Gidė pasakojo, kad būna ir taip, kad net blakstienas priklijuoja. Iš pradžių vienuoliai kreivai į tai žiūrėjo, bet vėliau nusprendė, kad budizmas pakankamai atvira religija, todėl jeigu žmogus taip mato savo Dievą – tebūnie jis ir su priklijuotomis blakstienomis :).


Viskas kapinėse iš akmens. Pagrindinius antkapius sudaro 5 dalys, kurios simbolizuoja žemę, vandenį, orą, vėją ir mintis. Gaminant paminklą visos dalys padaromos atskirai ir sumaunamos ant strypo. Visus takelius lydi eilė akmeninių žibintų, kuriuose ceremonijų metu dega žvakės. Per kapines teka upelis.


Japonijoje žmogaus kūnas kremuojamas, nes tiek žemė labai brangi, tiek iškasti būtų sunkoka, nes akmenuota.

Tęsiant kelionę per senąsias kapines prieinamos veikiančios šventyklos, į kai kurias galima užeiti, tačiau į nedaugelį, kadangi vienuoliai pastoviai jose meldžiasi ir neįsileidžia prašalaičių. Prie šventyklių (visų, ne tik šiose vietovėse) įrengti vandens baseinėliai ir pridėta daug semtuvėlių. Pasisėmus reikia nusiplauti rankas, burną, bet kaip sakė gidė, gerti tikrai nereikia, nors daugelis japonų tai daro. Na Lietuvoje nepraktikuojančiam katalikui, taip pat ne visada aišku, ką veikti bažnyčioje :). Taip pat galima paimti medinę lentelę, užrašyti savo norą ir pakabinti ant specialaus stendo. Už lentelę gerai būtų paaukoti keletą skatikų :). Vėliau per apeigas vienuoliai sudegina surinktas lenteles ir taip norai tampa realiais ir greičiausiai pildosi :).


Įspūdingai atrodė piramidė iš surastų antkapių, kas įrodė, kad šiose vietovėse buvo laidojama nuo seniausių laikų.


Kadangi diena pasitaikė darganota, tai užsukus į vieną vienuolyno virtuvę buvom pavaišinti arbata, sausainiais bei pasinaudojom jų WC kambariu. Tiesa, vienuoliai taip pat sėdasi šiltai :).

Apžiūrėjus senąją dalį, patraukėme link ne mažiau įspūdingesnės naujosios. Kadangi žemė čia yra turbūt brangiausia visoje Japonijoje, tai laidotis gali ne kiekvienas norintis. Tad naujų antkapių žmonėms vos vienas kitas. Tačiau čia gausybė paminklų su įvairių firmų, net ir labai garsių visame pasaulyje, ženklais. Iš pradžių galvojom, kad čia palaidoti vienos, ar kitos įmonės garsūs vadovai, darbuotojai ir panašiai. Bet paminklai tam reikalui atrodė daugiau nei keisti: kavos puodelis, raketa, įvairūs gyvūnai. Bet pasirodo, kad nieko panašaus – niekas čia nepalaidota. Gidei teko gal kokius 4 kartus mums aiškinti, ką tai reiškia, kol mums pasidarė aiškiau. Pabandysiu ir aš :). Firmos išsiperka po plotelį šioje žemėje. Perka iš vienuolynų. Tame plotelyje pastato kažkokius paminklus, kuriais atvaizduoja savo darbus, pasiekimus, ar tik firmos ženklus. Tai tampa savotišku ženklu, kad įmonė yra pakankamai turtinga, nes gali sau tai leisti. Ir tuo pačiu, tai yra didelė garbė įmonės darbuotojams, kad jie dirba tokioje įmonėje, kuri turi savo vietą šventoje žemėje. Tai yra kaip savotiška auka už kažką kuo tiki, ką darai. Akį patraukė kavos kompanijos, Nissan gamyklos, aukštųjų technologijų įmonės, kompanijos kovojančios prieš termitus paminklai. Įvairios visuomeninės organizacijos pasirodo, kad taip pat gali sau leisti turėti čia vietelę, pvz.: kompanija, kurį pasisako, prieš gyvūnų naudojimą bandymams.




Japonijoje viename kape laidojant vyrą ir žmoną ant paminklo kalami abiejų vardai, tačiau to, kuris gyvas vardas yra iškaltas raudonai. Vėliau spalva nuvaloma.

Kiek dar teko apeiti įvairių šventyklų, muziejų ir panašiai jau sunku ir apsakyti, tačiau didesnį įspūdį darė pačios seniausios, nes jose tarsi viskas alsavo ramybe...





Nusikalę, tačiau tikrai kupini įspūdžių patraukėme link vienuolyno, kuriame buvome palikę daiktus ir turėjome nakvoti.

Noriko mus atlydėjo iki vienuolyno ir suteikė informacijos, kaip turėtume elgtis, kada bus vakarienė, kur praustis ir pan. Vienuoliai angliškai mokėjo 3 žodžius, todėl jos pagalba labai pravertė.

Pirmiausia vienuolyno prieangyje palikome batus. Lauke, tik po kukliu stogeliu. Todėl sukosi mintys, kad kitą rytą mūsų klumpaitės bus sušalusios ir drėgnos arba pripustytos sniego, nes naktį snigo. Todėl į kuprines įsimetėm dar po vienus batus – gudručiai :).

Vienuolynas tikras labirintas: koridoriai, laipteliai, patalpos. Viskas labai vienoda, tai einant gali ir nesuprasti, kad pro čia jau ėjai arba įsirauti ne į savo kambarį, nes jie nerakinami.


Iš kambario pastūmęs sienelę iš ryžių popieriaus patenki į mažą balkonėlį jau su stikliniais langais. Juos atstumęs gali nusileisti į mažą sodelį. Langai tikrai nesandarūs, todėl kambaryje apie 8 - 10 laipsnių šilumos. Yra šildytuvas, tačiau jis kokią valandą padaręs gerą darbą – išsijungia, ir vėl reikia jį rankiniu būdu įjungti. Bet kas gi nors mažą pirštą norės naktį kišti iš po šiltų apklotų, kad vėl jį įjungtų.

Kas nustebino ir šiek tiek nuvylė – kambaryje televizorius...

Kas nustebino ir pradžiugino – baldas, kuriam patys davėme pavadinimą – šildantysis stalelis. Vat tokį mums čia susiveikus :). Nežinant, tai galvotum, kad eilinis, žemas, japoniškas stalelis. Bet nieko panašaus. Sėdi ant pagalvėlių, kiši kojas po stalu, o ten šilta. Na, mes greitai sukišom galvas po stalu (čia ne iš šalčio, o pasidomėjom kaip ten kas :)). Po dangčiu pritaisyta šildymo lempa. Kelnės tikrai neužsidegs, nes yra apsauginis tinklas, kuris mažai įkaista. Kad šiluma nepabėgtų iš po stalo, viskas apdengiama šiltu apklotu. Na, tai kaifavom visos vakarienės metu :). Gidė pasakojo, kad kalnuose beveik visi turi tokius staliukus, o kai susirenka vakarais jos šeima, tai visi sukiša kojas po stalu, valgo apelsinius ir plepa.


Vienuoliai veganai, todėl ką mes valgėme, kaip jau ir pasakojau prie maisto skyrelio, negaliu tiksliai pasakyti. O aiškintis atrodė beprasmiška, nes japoniški atsakymai šiuo atveju nebūtų nieko pagelbėja.

Gidės pagalba išsiaiškinome, kaip naudotis bendra vonia. Tai buvo pirmas kartas, nes Osakos ryokane vonios kambarys buvo atskiras prie kambario. Vyrai ir moterys eina į skirtingas vonias. Prieškambaryje reikia nusirengti. Daiktus palieki specialiose pintinėse, tapkes dar prieš įeidamas. Tuomet eini į didelę patalpą, kurioje yra didelis baseinas, daug dušų ir ... veidrodžių. Sėdiesi ant mažo suolelio ir nusiprausi po dušu vis matydamas veidrodyje, ar tik neliko kokio neprausto ar muiluoto plotelio :). Kai jau esi švarus lendi į baseiną su gerokai bent jau man per karštu vandeniu. Pakaifuoji. Ir lendi lauk. Rengiesi ir bėgi labirintais iki savo šalčio kameros, kad galėtum pakišti kojas po stebuklingu staleliu arba gulti po šiltais apklotais. Nors ir buvo visos galimybės peršalti, tačiau viskas baigėsi tvarkingai.

Trečia diena. Kyoto

Išsimiegoję ant kruopinių pagalvių ir gavę puikius pusryčius, už lango atradome ne tik upę, bet ir pamatėm ko nematę – japonai statybininkai darė mankštą. Ir darė ją rimtai, atsakingai, visi, niekas nesimuliavo. Kaip pasakėm vietiniams, ką matėm, jie rimtais veidais paklausė, o kaip galima dirbti fizinį darbą be apšilimo? Japonijoje įvyksta labai mažai gamybinių traumų darbo metu – tai viską pasako.


Stebėdami pro traukinio langą besikeičiančius vaizdus tik su kuprinėmis skriejome link Kyoto, kur mūsų laukė Toshiko. Japonų namai labai maži, nes žemė labai brangi, o kambariai labai kuklūs. Patys namai gana nuobodus, be spalvų, apkrauti kondicionierių įranga, kadangi namuose nėra šildymo sistemos ir tenka šildytis įvairiais šildytuvais.


Jeigu pirmasis mūsų gidas buvo jaunas vaikinas, tai Toshi – jau su gyvenimiška patirtimi ir išmintimi. Kadangi buvo diena, kad vienoje mažoje siuvykloje vyksta kimono šou, tai išskubėjome ten. Japonai mūsų klausė, ar mes kiekvienas turim po tautinį rūbą (aš lietuviškai juokavau, kad po treningus taip, ir ne po vienus – vieni kasdieniniai, kiti išeiginiai :))). Japonai turi. Šeimoje yra didelė šventė, nes kai mergaitei sukanka 18 (ar 20) metų šeima jai dovanoja kimono. Tai gana brangi ir vertinama dovana. Dažniausiai vienas pats kimono neužsidėsi, reikia pagalbos, ypač su visais užrišimais.


Po šou patraukėm link auksinio paviljono. Pakeliui apžiūrinėdami įvairias budistų ir šintoiztų šventyklas. Budizmas į Japoniją atkeliavo dviejomis kryptimis – iš Indijos, ir iš Kinijos. Šintoizmas – tai daugiau pagoniška religija, kai tikima į gamtos objektus. Jų šventyklos yra daug kuklesnės ir paprastesnės. Prie tokių šventyklių statomi Torii vartai.

Aplankėme akmenų parkus (stone/rock garden) dar vadinamus Zen parkais. Nors žodis parkas čia mažiausiai tinka... Tokios vietos yra prie budistų šventyklų ir naudojamos meditacijoms. Jos veikia labai raminančiai, padeda susikaupti.

Kiekviena budistų šventykla (nors japonai sako temple kai kalba apie budizmą, ir shrine kuomet apie šintoizmą) buvo aptveriamos bambukinėmis tvoromis, o iš mazgo surišant bambukus vienuoliai žinodavo, kokia tai šventykla.

Auksinis paviljonas tikrai auksinis, tik ne visas. Pirmas jo aukštas medinis, antras auksinis išorėje, o trečias tiek išorėje, tiek viduje. Aplink jį ramus ir prižiūrimas parkas su gausybe įvairiai formuojamų medžių. Japonijoje ypač rūpinamasi senais medžiais, nors kartais atrodo, kad gal duokite jam ramiai mirti.



Prie šventyklų esančiuose tvenkiniuose gyvena karpiai. Mes nesakėm, kad Lietuvoje juos valgom :). Jie tokių įvairių spalvų, kad atrodo, kaip sumažintos akvariumo žuvytės. Įdomiausiai atrodė tie, kurie pusiau permatomi – plaukioja, kaip su kokiomis mikroschemomis :).

Pasivaikščioję po dar keletą šventyklų, patraukėme link Kyoto arbatos namų gatvelių. Patys namai atrodo labai kukliai, ir išoriškai panašu, kad juose niekas nevyksta. Prabangiausi yra išsidėstę prie upelio, kuris šį kartą buvo ganėtinai švarus ir neužkaltas :). Namų langai užleisti bambukinėmis žaliuzėmis. Toshiko patarė luktelti keletą minučių, nes pasirodo, kad šiuose arbatos namuose dirba tikros geišos, kurios aptarnauja ne vienus namus, todėl dažnai galima jas išvysti bėgant iš vienos gatvės pusės į kitą, arba jau kulniuojant į namus. Pastebėjome, kad dar keletas žmonių taip pat lukuriuoja su fotoaparatais. Na ir laukėmė, kaip kokie paparacai :). Viena išbėgo, tačiau gidas perspėjo, kad šita labai sena ir neverta jos fotkinti. Mums būtų tikusi ir šita, nes kitos nebesulaukėm :). Gal kitą kartą.

Vakarop traukiniu jau judėjome link Osakos, kur nakvojome antrą naktį.

Kadangi šiek tiek rūpėjo ir namiškiai bei darbo reikalai, ryokane paklausėm, kaip yra su internetu. Kambaryje jo nebuvo, tačiau vestibiulyje taip.

Vienas ryokano darbuotojas tiek norėjo būti paslaugus ir pabendrauti angliškai, kad išsiklausinėjęs kur mes traukiam kitą dieną, ryte pateikė visų galimų traukinių sąrašą su visais tvarkaraščiais ir pan. Viską tvarkingai išvertęs į anglų kalbą ir susegęs. Nors niekas jo to nebuvo prašęs, nes viską turėjome patys, bet dėkojom ir lankstėmės tikrai ilgai :).

Antra diena. Osaka

Po tikrai ilgo skrydžio kitos dienos ryte nusileidome Osaka Kansai oro uoste. Visas bagažas mus pasiekė tvarkingas, o įvažiavimo procedūros užtruko itin trumpai. Nufotografavo, paėmė pirštų antspaudus, paklausė kokiu tikslu ir palinkėjo daug įspūdžių. Lagaminų netikrino, jokių adresų neklausė. Prieš kelionę buvau prisiklausius ir prisiskaičius, kaip sunku būna įvažiuoti į šalį, todėl šalia savęs turėjau visus patvirtinimus iš ryokan, turėjau net draugų draugų draugės adresą ir telefoną. Tačiau viskas praėjo labai sklandžiai ir greitai.

Oro uoste esančioje JR biure gavome bilietus ir pajudėjome ieškoti mūsų nakvynės vietos, nes labai norėjosi nusiprausti ir ištiesti kojas.

Japonijoje gatvės neturi pavadinimų, tiksliau yra keletas, tačiau tai didžiosios gatvės. Visas miestas yra suskirtytas kvartalais. Todėl kai prieš kelionę prašydavau, kad atsiųstų žėmėlapį, kaip rasti vieną ar kitą ryokan tai gaudavau schemas, kurioje kaip tame animaciniame filmuke – eikite taip, o vėliau taip, dar pasukite į kairę, pamatysite tą ir tą :).

Prasidėjo pirmo ryokan paieškos. Schemoje atrodė kaip ir viskas aišku ir paprasta: atvažiuoti nurodyto numerio metro ar traukiniu, pereiti gatvę, sukti į kairę, pereiti per tiltą per upę ir už kampo pirmas pastatas mūsų. Viskas gerai iki tos vietos, kur tas tiltas per upę. Ryokan radom, bet upę pamatėm tik kitą dieną pro langą – ji teka, kaip čia pasakius – po tiltų, tik va tiltas tai ne per upę, o upė yra visiškai užkalta po tiltų... Vietiniai sakė, kad labai nešvari, negraži, ir vietos vis nesiplečiančiam miestui reikia...

Nors ir galvojom, kad iš karto bėgsim žiūrėti Osakos, bet kritom negyvi ir išmiegojom iki mūsų pirmo susitikimo su gidu Norihiro, kuris atėjo su drauge, nes ši labai nori mokytis anglų kalbos ir tai jai gera praktika. Kartu nuėjom pavakarieniauti. Norihiro dirba biure, tai buvo smagu paklausyti apie jo darbą, pomėgius, išklausinėjom ir apie japonų butus, tikėjimus, šventes, pragyvenimo lygį, bedarbystę ir tai kas mums buvo ant liežuvio, nes tai buvo pirmas tikras japonas :).

Osaka visą parą gyvas miestas, apsipirkimo sostinė, kaip mums susidarė įspūdis. Net ir Norihiro pajuokavo apie savo draugę, kuri prilipo prie vienos rankinių parduotuvės vitrinos – kiek rankinių iš čia jau turi? :). Net ir vėlyvą vakarą miestas pilnas jaunimo, kuris visur fotografuojasi ir kas mums krito į akis, kad turbūt visose nuotraukose jie rodo pergalės ženklą - V. Klausėm, o kam? Atsakymas – pas juos tai ne pergalės, o taikos ženklas. Patiko mums ir taika :).

Tiek lėktuve, tiek miestuose labai daug japonų dėvi kaukės, kurias dėvint jau galima pamatyti ir Lietuvoje. Mes sumąstėme, kad sergantys japonai yra labai supratingi ir nenori užkrėsti šalia esančių. Bet tai tik dalis tiesos. Tiesiog daug japonų turi šienligę, todėl būvimas be kaukės jiems sukelia labai daug problemų. Mes klausėm, o vaistai nepadeda. Jie nevartoja jų, nes yra įsitikinę, kad geriau naikinti priežastį, o ne gydyti pasėkmę. Po gausybės pirmų įspūdžių parėjome į ryokan, kur dar kartą susipažinome su vietinės santechnikos ypatumais bei pasiruošėm rytojaus išvykai į Kyoto.

Pirma diena. Skridome

Skridome per Helsinkį. Ilgai skridome. Beveik visi japonai aplinkui buvo su kaukėmis. Daug senukų, kurie aplankė Europą vis dėkojo ir dėkojo savo gidėms už nuostabią kelionę. Žiūrėjom išsišiepę :).

Po truputėlį apie kiekvieną dieną ir aplankytas vietas

Pasikartosiu, maršrutas buvo toks: Osaka – Kyoto – Osaka – Koyasan – Nara – Hakone – Kamakura – Tokyo – Yokohama – Tokyo – Nikko – Tokyo – Osaka.

Kaip ir minėjau, nepateikinėsiu istorijos ar geografijos faktų, kuriuos galima perskaityti įvairiuose šaltiniuose. Bandysiu pasakoti, tai kas mums atrodė įdomu, netikėta, ir kas praverstų kitiems keliaujantiems.

2009 m. gruodžio 18 d., penktadienis

Vietinės santechnikos ypatumai

Turbūt verta tam skirti atskirą straipsniuką:). Tuoj suprasite kodėl.

Pirmiausia ką teko išbandyti, tai šildomi dangčiai (tiksliau rinkės ant kurių sėdame :)), tai ypač malonu kai kambariuose nėra šilta. Dar nepakėlus tos brangios visiems vietos, ją galima apsiplauti įvairiomis kryptimis ir įvairiu vandeniu, nes klozete įtaisyti įvairūs purkštuvėliai ir kraneliai, kuriais galima pasireguliuoti net vandens kryptį.

Viešuosiose tupyklose esantis internetas visai nenustebino. Kitas „išradimas“ buvo įspūdingesnis. Kad netrukdytum savo skleidžiamais garsais šalia rimtais reikalais užsiimančiam kolegai, galima įsijungti muziką, gamtos balsus ir pan. Jų garsas reguliuojasi.

Na ir galiausiai pirma vieta tenka išradimui, kurį aš esu sugalvojusi 11 klasėje, prieš labai daug metų, tai virš bakelio esanti kriauklė ir čiaupas, iš kurio vanduo pradeda bėgti tik nuleidus vandenį, o pats vanduo, kuriuos plaunamos rankos patenka į bakelį. Man, kaip prijaučiančiai aplinkai palankiam gyvenimo būdui, tai buvo super :).

Aukitės batus be raištelių ir būkite visada su švariomis kojinėmis :)

Na vasaros metu suprantu – įsispyri ir eini, bet kai mes vykome žiema, tai jau šiek tiek atsibodo. Yra keli variantai: batus reikia palikti viešbučio vestibiulyje, prie kambario, prieškambaryje. Bet jokiu būdu negalima eiti su batais į pačius kambarius. Suprantama, nes japonai miega ant grindų, valgo sėdėdami ant pagalvėlių, o čia kažkas su batais tapšnos :). Kur benusiautum batus – gauni tapkes. Tiesa, taip yra ne tik viešbučiuose, bet ir japoniško stiliaus restoranuose, arbatos namuose, šventyklose, kai kuriuose muziejuose ir t. t. Įdomiausia, kad yra specialios tapkės einant į WC kambarį :). Na, tikiuosi, kad japonai labai nepyks, nes mes tai garantuotai tuose tapkių keitimo procesuose pasiklysdavom, nors ir labai stengėmės :). Įvairiuose šventyklose, tai vis kas nors stebėdavo, kad nepamirštume persimauti. Tiesa, kai kur tapkių nebuvo ir visi vaikščiojo basi. Sunkiai įsivaizdavome, į kokius batus teks kitą rytą kišti kojas, kai jie buvo palikti vienuolyne lauke, tik po stogeliu. Naktį snigo... Tai į kuprines įsimetėm kitas poras batų, jeigu tektų persiauti.

Japonų kojinės pirštuotos. Tik va pirštai 2 :). Tai dėl jų nešiojamų įsispyriamų klumpių, kurios kartais būna ant tokių platformų, kad...

Maistas



Nebijokite, viskas valgoma, nors gal ne viskas susikramto :). Bijodama, kad pirmą dieną atvykus į šalį, gali būti sunku susigaudyti kur ir ką valgyti įsimečiau 20 cm ilgio rūkytą dešrytę :), dėl kurios paskui pergyvenau, kad gali atimti įvažiuojant į šalį arba visai neįleisti. Tačiau niekas lagaminų netikrino. Bet dabar galiu drąsiai sakyti, kad imti maisto iš namų tikrai nereikia. Gal mums buvo paprasčiau, nes jau pirmą vakarą turėjom gidą, kuris šiek tiek papasakojo apie maistą. O penktos dienos gidė buvo tiesiog maisto gaminimo specialistė, kuri turi savo puslapį ir veda pamokas turistams apie regiono valgymo ir gaminimo subtilybes. Turbūt visiems žinomo patiekalo suši, valgėme, tačiau labai stengėmės išbandyti vis ką nors naujo, o suši rinkinukus pirkdavome kai reikėdavo pietauti traukiniuose. Japonijoje tai labai populiaru. Visi išsitraukia savo rinkinukus (vietiniai tokius pasiruošia namuose) ir visas vagonas valgo :). Niekas nedraudžia to daryti, gal ir todėl, kad japonai pavalgę viską labai tvarkingai susideda, ir nekiša už sėdynių, ar dar geriau meta pro langą. Valgyti traukiniuose (valgoma daugiau traukiniuose, kurie važiuoja ilgesnius atstumus, vietiniuose to matyti neteko) yra labai patogu, yra tvirtas atlenkiamas stalelis, laikiklis stiklinei, traukiniai važiuoja tolygiai.

Kadangi mūsų gidai buvo vietiniai, tai ir valgyti eidavome ne į turistines vietas, o ten, kur jie patys valgo, linksminasi, bendrauja. Maistą galima išsirinkti priėjus prie vitrinos, kurioje išdėlioti restorano siūlomų patiekalų muliažai. Atrodo nerealiai. Iš pradžių galvojom, kad jie iš plastiko (buvo atlikti bandymai duriant su pirštais :)), bet gidai paaiškino, kad iš vaško. Muliažas lange visiškai atitinka tavo užsakomą patiekalą lėkštėje, t.y. porcijos dydis, sudėtis, net išdėliojimas lėkštėje. Va po tokių grožybių jau nebesistebi, kodėl japonas nevalgo cepelino ir aiškina, kad jis užsisakė, tai kas nupiešta paveikslėlyje meniu, o ne tai ką mato atneštoje lėkštėje :). Vitrinoje šalia muliažų pateiktos ir kainos. Todėl nereikia įėjus ir gavus meniu, atsistoti ir eiti kitur, kadangi tos kainos ne tau. Viską renkiesi prie vitrinos. Labai labai patogu :).

Žalioji arbata Japonijos valgymo įstaigose nemokama. Tai reikia atsiminti. Pakliuvom į juokingą situaciją su ta žalia arbata. Vienoje stotyje laukėm savo gido. Kadangi atvykom šiek tiek per anksti, tai nusprendėm, kad nėra čia ko ramstyti sienų, užsukime į kokią kavinukę. Atnešė meniu. Mes pabandėm pasakyti, kad nieko neužsakysim, tik arbatos. Bet mergina aiškiai nesuprato. Arbatos atnešė todėl, kad jos visiems nemokamai atneša. Dar kelis kartus priėjus merginai paklausti, ką užsakom, mes vis kartojom – green tea, green tea. Galiausiai kai jau reikėjo eiti, paprašėm sąskaitos už tą arbatą. Mergina kažką bandė aiškinti. Mes išsitraukėm pinigines ir rodom, kad norim sumokėti, o ji purto galvą ir kiša mums meniu. Mes toliau savo... Ji ten net kelias koleges pasikvietė, kaip mes vėliau pavadinom – sukvietė skubių klausimų sprendimo komitetą. Bendrom jėgom visas tas pulkas mums paaiškino, kad už žalią arbatą jos negali imti pinigų, nes ji nemokama, bet mes privalome, ką nors užsisakyti. Nu tai ir užsisakėm 8 valandą ryto – alaus, - jis buvo greičiausiai suvartojamas „patiekalas“, nes mums jau reikėjo eiti. Juokėmės, kad jeigu užsisakysim makaronų, tai gali tekti suvalgyti, arba bandys sudėti išsinešimui :). Tokia va istorija...

Jeigu jau prakalbau apie alų, tai Japonijoje jis mums nepadarė kažkokio įspūdžio – alus kaip alus. Po jo japonai geria sake. Ji gali būti geriama šalta arba šilta. Šaltos atneša daugiau, stiklinė būna įstatyta į kvadratinį padėkliuką, nes pilama, kad išbėgtų per viršų. Išgėrus stiklinę, išgeriama iš padėkliuko. Na bent jau taip mums rodė vietiniai. Šilta sakė geriama iš mažučių keramikinių stikliukų.


Viename bare, į kurį japonai renkasi iš karto po darbo su kolegomis pavalgyti ir išgerti, moterų bokaluose buvo įkišti šiaudeliai. Paklausus, kas alų geria per šiaudelį, japonai paaiškino, kad moterys dažnai bokaluose geria ne alų, o sultis, kokteilius ir pan. O bokalas dėl bendros nutaikos ir galimybės susidaužti su vyriška kompanija :).


Tame pačiame bare patys gaminomės vakarienę. Išsirinkome produktus sriubai, kuriuos mums atnešė karščiui atspariame inde. Ir kiekvienam pastatė po mini dujinę viryklę. Viskas išvirė neįtikėtinai greitai. Skonis priklausė nuo pasirinktų produktų, bet kaip sakant čia didžiąją dalį atrakcijos sudarė pats virimas (lyg tai namuose neturim dujinių viryklių :)).


Žuvis ir jūros gėrybės pas japonus karaliauja. Net gėda buvo pasakoti, kaip „dažnai“ mes Lietuvoje valgome žuvį ir kad ji būna dažniausiai šaldyta. Bet... Nu neskani man ta žalia žuvis, nors tu ką... Po pirmo karto valgymo šalia čiužinio pasidėjau mineralinio buteliuką, tačiau neprireikė. Taip, ji šviežia, niekuo neapdorota, bet tuo pačiu ir beskonė. Naudojama daug sojų padažo, bet tai reikalo stipriai nekeičia. Turbūt pirmą vietą pagal skanumą mums užimtų tempura – tešloje apkeptos daržovės, žuvis, jūros gėrybės, net mėsa, nors ji Japonijoje brangi ir valgoma ne taip jau dažnai.

Japonai valgo daug makaronų (soba, udon), virtinukų, ryžių patiekalų. Ir žinoma, miso sriubą, prie kurios gana greitai pripratome. Kai man parvykus paprašiau gidės, kad parašytų miso sriubos receptą, tai teko pripažinti, kad iš jos išvardintų sudėtinių dalių Lietuvoje yra tik vandens, druskos ir svogūnų laiškų :). Dar mačiau, kad jau yra jūržolės, kurią jie labai dažnai naudoja.

Nori lapus, kuriuos Lietuvoje dažniausiai naudojam suši gamyboje, jie naudoja daug plačiau, net vietoj duonos.

Po kelionės trumpam buvom nustoję valgyti kiaušinius. Jie juos deda labai daug kur, sakyčiau mums jau buvo net per daug.

Kadangi buvom apsistoję vienuolyne kalnuose, teko valgyti ir vienuolių veganišką maistą. Tiksliau tai buvo meno kūriniai. Ką konkrečiai valgėme net nežinau, bet galima buvo išskirti moliūgus, tofu sūrį, vaisius.



Kai kuriuose ryokanuose buvom užsisakę pusryčius. Verta tai išbandyti. Didelį įspūdį padarė, kad pirmą rytą Osakoje į kambarį įplaukė trys moterytės. Pirmiausiai jos nustebo, kad mes patys pasiklojom lovas, tiksliau sulankstėme čiužinius ir įkišom juos į spintą. Jos atstumė stalą į kambario vidurį ir pradėjo patiekalų dėliojimo „ceremoniją“. Iš tiek daug indų ir tiek daug patiekalų, nors ir labai mažomis porcijomis, neteko valgyti net per didžiausias šeimos ar metų šventes :). Viskas buvo išdėliota labai greitai, tiksliai ir aiškiai, nuo ko pradėti šitą pusrytinę puotą. Vėliau, kai teko kalbėtis su maisto žinove, tai klausėm, ar jie namuose taip pat valgo pusryčius – iš tiek indų ir tiek patiekalų. Tačiau ji juokėsi, kad tikrai ne. Namuose viskas būna kukliau, tačiau sumuštiniai ant jų pusryčių stalo dar nekaraliauja, bet pasitaiko.

Kyote valgėme suši train restorane. Suši indeliuose po gabaliuką važiuoja pro tavo staliuką ant specialaus transporterio. Imi tau patikusį ir valgai. Jeigu nepatinka, pasirenki iš automatinio meniu ir atvažiuoja tau skirtas, kuris būna padėtas ant dar vienos kitos spalvos lėkštutės, kad kiti žinotų ir nenugvelbtų pakeliui. Vėliau, tiesiog suskaičiuojamos tavo lėkštutės, nes visų suši kaina vienoda. Paprasta :).

Teko valgyti ir 5 m² užkandinėje. Tokiose maitinimosi įstaigose dažniausiai patiekami makaronai, ryžiai, sriuba. Čia jau muliažų nėra. Prieini prie durų, lauke stovi aparatas su patiekalų nuotraukomis, išsirenki, įeini į vidų, vėl aparatas, įmeti pinigus į langelį prie savo išsirinkto patiekalo, gauni numeriuką, eini prie darbuotojo, kuriam įteiki savo numeriuką ir gauni savo patiekalą. Kas įdomiausia, kad tokių stoties rajonų užeigų maistas yra visai normalus ir valgomas.

Žinoma, kad yra ir gerai Europoje žinomų tinklų, apie kuriuos gal jau neberašysiu.

Neįtikėtina, bet mūsų gidai, ką pirmiausia akcentuodavo, kai sėsdavom už stalo, kad esam pirmieji europiečiai, kuriems nereikia aiškinti, kaip valgyti naudojantis lazdelėmis ir kaip jas laikyti. Na, praktika namuose pravertė :).