2010 m. gruodžio 21 d., antradienis

Šventiniai meduoliai



Kad šventėms liktų po pirmo kepimo, tai niekada neturėjau vilties, tad vėl užminkoma tešla, vėl kepami žmogeliukai, žvaigždutės, širdutės, mėnuliukai ir t.t. Ir vėl atidaromos buto durys į laiptinę. Nors trumpam :).

Kuo ilgiau bus brandimi, tuo skanesni ir aromatingesni bus meduoliai. Viduramžiais meduoliai buvo kepami didžiuliais kepalais ir vadinami pipirine duona. Tešlą brandindavo – net 10–20 metų! Vakarų Europoje patys žinomiausi buvo vokiečių „Niurnbergo meduoliai“, lenkų „Torunės meduoliai“, anglų „Škotijos avižiniai meduoliai“. Niurnbergas iki šiol išsaugojo meduolių kepėjų miesto vardą.

Meduoliams reikės (5 – 6 kepimo skardoms):
70 - 100 g sviesto,
0,5 stiklinės auksaspalvio sirupo,
5 – 6 šaukštų medaus,
350 g miltų,
1,5 šaukštelio kepimo miltelių,
1 kiaušinio,
1 šaukštelio cinamono,
1 šaukštelio malto imbiero,
1 šaukštelio maltų gvazdikėlių,
žiupsnelio druskos.

Sviestą išlydome. Pilam sirupą, krečiam medų ir beriam visus prieskonius. Kaitinant maišome iki vientisos masės. Nukeliam nuo ugnies ir paliekam atvėsti.

Atvėsus masei mušam kiaušinį. Gerai išmaišome.

Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir druska.

Į miltus pilam sviesto ir prieskonių masę ir gerai išmaišome. Minkyti nereikia. Tešlą krečiam į maišelį ir dedam į šaldytuvą geroms 2 – 3 valandoms arba ir nakčiai.

Laužiam po nedidelį gabalėlį šaltos tešlos ir ant gerai miltais pabarstyto stalo plonai iškočiojam. Formelių pagalba spaudžiam įvairiausius grožius :).

Guldom meduolius į kepimo popieriumi ištiestą skardą ir pašaunam į 170 °C įkaitintą orkaitę 8 – 10 min. Tačiau reikia labai stebėti, kad neperkeptų. Bent jau mano meduoliai iškepa per tą laiką, kol priguldau kitą kepimo skardą :).

Iškepusius atsargiai suguldome ant grotelių, o sutvirtėjus į metalines dėžutes.


Puošybą priklauso nuo norų ir pageidavimų :). Šie gražuoliai kepti ir puošti prieš metus, nes šių metų kepinių dar negaliu rodyti :).

Skanaus ir atidarykime duris į laiptinę!

2010 m. gruodžio 19 d., sekmadienis

Baklažanų suktinukai


Puikiai įvertinti mano namuose ir jais, kaip sakoma, galima pamaitinti minią, kas yra labai aktualu artėjant įvairioms šventėms ir progoms. Pats sukimas šiek tiek trunka, bet viską pasiruošus belieka pašauti į orkaitę ir bėgti mėgautis draugų kompanija :).

Senovės Graikijoje tikėjo, kad baklažanai gali privesti prie beprotystės, todėl jie buvo vadinami "beprotybės obuoliais". Anglijoje baklažanus augindavo tik dėl gražios formos ir spalvos, o dėl savo formos jie buvo pavadinti "kiaušinio augalu". Indėnai baklažanus vadindavo "badidžan", tikriausiai iš čia kilo rusiškas ir lietuviškas šios daržovės pavadinimas.

Suktinukams reikės (8 - 10 vnt):
1 baklažano,
1 cukinijos,
100 g fetos tipo sūrio,
5 – 6 saulėje džiovintų pomidorų (gali būti ir aliejuje),
žiupsnelio kieto tarkuoto sūrio,
žiupsnelio druskos,
aliejaus.

Baklažaną supjaustome ilgomis juostelėmis. Iš vieno baklažano galima paruošti 8 – 10 juostelių. Jas pabarstome druska ir sudedame vieną ant kitos. Paliekame 20 – 30 min., kol išsiskirs rasa :). Tuomet baklažano juosteles nuplauname ir gerai nusausiname. Dedame į įkaitintą aliejų ir apkepame iš abiejų pusių kol juostelės suminkštės. Iškeptas suguldome ant popierinių servetėlių, kad sugertų riebalus.

Jeigu cukinija jauna, ją taip pat pjaustome juostelėmis, tačiau jeigu ji panaši į kuoką, išsėklinus supjaustome trumpesniais šiaudeliais, kuriuos šiek tiek apkepus suguldome ant popierinių servetėlių šalia baklažanų.

Fetos tipo sūrį supjaustome šiaudeliais.

Saulėje džiovintus pomidorus traukiame iš aliejaus ir daliname į šiaudelius.

Sukam suktinukus. Guldom baklažano juostelę, ant jos guldom cukinijos juostelę arba kelis šiaudelius, šalia sūrio ir pomidoro. Viską atsargiai susukame ir jeigu nesilaiko prismeigiam mediniu pagaliuku.

Suktinukus guldom į indą, pabarstome kietu tarkuotu sūriu ir pašauname į 160 °C įkaitintą orkaitę kokioms 30 minučių.

Prie suktinukų puikiai tinka kuskuso košė. Galima užsidėti ir šaukštelį natūralaus pomidorų padažo, bet tikrai nebūtina :).


Skanaus ir pamaitinkime minią!

2010 m. gruodžio 13 d., pirmadienis

Burokėlių mišrainė su lęšiais


Turbūt kiekvienuose namuose žiemos švenčių proga ant stalo dedama mišrainė su burokėliais ar silkė burokėlių pataluose. Bent jau mano tėvų namuose burokėlių mišrainė daroma su pupelėmis, kurios man yra šiek tiek sprangokos, ir raugintais agurkėliais, kurie suteikia patiekalui malonios rūgštelės. O šiemet aš siūlau šiek tiek kitokį, bet nei kiek ne prastesnį, variantą :).

Burokėlis – runkelio giminaitis populiarus Lietuvoje bei Lenkijoje. Tačiau kiti kaimynai šios daržovės valgo daug mažiau, nebent vartoja labai vertinamas burokėlių sultis. Burokėliuose gausu vitaminų, kalio, jodo, geležies, jie gerina žarnyno, inkstų, kepenų, šlapimo pūslės veiklą, šalina iš organizmo sunkiųjų metalų druskas, padeda sergant mažakraujyste, mažina kraujo spaudimą, stiprina kraujagyslių sieneles, odą, nagus, plaukus.

Mišrainei reikės:
2 nedidelių burokėlių,
250 g žaliųjų lęšių,
4 – 5 saulėje džiovintų pomidorų aliejuje,
žiupsnelio druskos,
šlakelio aliejaus,
šlakelio balzamiko acto.

Burokėlius išverdame, ataušiname ir supjaustome kubeliais.

Lęšius išverdame ir taip pat ataušiname.

Susmulkintus pomidorus sumaišome su burokėliais ir lęšiais.

Viską pabarstome druska ir pašlakstome aliejumi bei balzamiko actu.

Labai tinka prie žuvytės :).


Skanaus ir pats laikas pradėti galvoti apie šventes!

2010 m. gruodžio 6 d., pirmadienis

Tarte Tatin – apverstas obuolių pyragas



Šio gėrio kepimą ilgą laiką stabdė tinkamo indo, kuris tiktų ir kaitinimui ant ugnies ir orkaitėje, neturėjimas. Bet viską išsprendė vieną dieną klibėti ėmusi keptuvės rankena, kurią beliko tik visai nusukti (paskui vėl prisukti) ir imtis darbo su šiuo gardžiu desertu, kurio paragavęs Oscar Wilde pasakė: „Aš galiu atsispirti viskam, išskyrus šį“. Ir tai yra tiesa :).

1847 m. į Lamotte-Beuvron (Pranzūzija) buvo nutiestas geležinkelis, kas lėmė regiono ir miestelio plėtrą. Ponas J. Tatin pasinaudojo šiomis naujovėmis ir miestelyje atidarė viešbutį. Po jo mirties 1888 m. viešbutį perėmė jo dukros Stephanie ir Caroline. Jaunesnioji Caroline dirbo tiesiogiai su viešbučio lankytojais, o Stephanie sukosi virtuvėje ir didžiavosi savo obuolių pyragu. Vieno medžioklės sezono metu, kuomet viešbutyje buvo daug lankytojų, Stephanie į kepimo indą sudėjo obuolius ir tik tuomet suprato, kad po apačia pamiršo įtiesti tešlą. Nežiūrint to, ji pašovė pyragą į krosnį, o jam iškepus, apvertė ant lėkštės ir dar karštą pateikė viešbučio lankytojams, kurie, žinoma, buvo sužavėti.

Tarte Tatin reikės:
6 obuolių,
180 g sviesto,
1 puodelio (250 ml) miltų,
2/3 puodelio (250 ml) cukraus,
saujos džiovintų spanguolių,
1 šaukštelio kepimo miltelių,
1 kiaušinio trynio,
šlakelio vandens,
šlakelio juodojo romo,
žiupsnelio druskos.

Sviestą akimis padalinam į 3 dalis, o ne akimis atsipjaunam 2/3 ir sutarkuojam burokine tarka :).

Į tarkius beriam 1 šaukštą cukraus, druską, miltus sumaišytus su kepimo milteliais ir pirštais viską sutrinam iki trupinių.

Kiaušinio trynį suplakame su šlakeliu vandens ir pilam į trupinius. Viską gerai išminkome ir dedam tešlą į šaldiklį geram pusvalandžiui.

Paruošiam obuolius. Nulupam, išsėklinam ir supjaustome į skilteles. Iš vieno obuolio - 8 skiltelės.

Jeigu turim indą, kurį galima ir kaitinti ant ugnies ir kišti į orkaitę tai šaunu, bet galima pasinaudoti ir mano atradimu nusukant rankeną keptuvei :).

Paruoštą keptuvę statom ant ugnies ir joje išlydome likusį sviestą. Beriam cukrų ir pilam šlakelį vandens. Ant nedidelės ugnies maišydami tirpinam cukrų. Masė pradeda tamsėti ir virsti karamele po gerų 20 minučių. Tuomet labai atsargiai pilam romo.

Į kaitinamą karamelę suguldome obuolių skilteles, paberiam džiovintų spanguolių ir paliekam viską kepti. Nieko nemaišome. Kai obuoliai šiek tiek suminkštėja, keptuvę nuimam nuo ugnies.


Traukiam tešlą iš šaldiklio ir iškočiojam apskritimą, kuriuo pilnai užklojame obuolius keptuvėje, o tešlos kraštelius bandom šiek tiek pakišti po obuolių sluoksniu. Viršų subadom šakute.

Pašauname keptuvę į 200 °C įkaitintą orkaitę ir kepam apie 30 minučių kol tešla gražiai paruduos.

Iškepus leidžiame pyragui šiek tiek pailsėti, o mes tuo metu susirandam lėkštę, kurios skersmuo didesnis nei keptuvės.

Lėkštę dedam ant keptuvės ir staigiu judesiu apverčiam. Nukeliam keptuvę. Jeigu pyrago koks kraštelis lieka prilipęs, grąžiname jį į jam prideramą vietą :).


Su ledais – nepakartojama :).

Skanaus ir prisukime rankenas atgal!

2010 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis

Rossetes


Šią savaitę labai daug sutapimų: pažadėtas sniegas ir minusinė temperatūra, dukterėčia parašė laišką Kalėdų seneliui – „Tu, seneli, gi žinai, ko aš noriu, tai mūsų paslaptis“ :), ir sužinojau, kad dar vaikystėje mamos keptos saldžios gėlytės, naudojant labai neaiškų kepimo įrankį iš tuometinės Baltarusijos, yra ne kas kitą, kaip skandinaviški kalėdiniai kepiniai. Tai po tiek sutapimų galima daryti tik vieną išvadą – šventės artėja :).


Rossetes atvykusios iš Norvegijos, kur dažniausiai yra kepamos žiemos šventėms. Šie kepiniai yra populiarūs ir Amerikoje, Turkijoje ar Meksijoje, tik šiose šalyse jie turi kitus vardus. Populiarūs buvo ir Lietuvoje, tik tikslaus jų pavadinimo turbūt niekas nepateikė dar iki šiol :).

Rossete`ms reikės:
2 kiaušinių,
2 šaukštų cukraus,
puodelio (250 ml) pieno,
1,5 puodelio miltų,
poros lašelių vanilės esencijos,
žiupsnelio druskos,
aliejaus kepimui,
cukraus pudros.

Kiaušinius, cukrų, pieną, miltus, vanilės esenciją ir druską suplakame iki vientisos masės. Tešla labai panaši į lietinių.

Puode įkaitiname aliejų. Įleidžiame kepimo įrankį ir gerai jį įkaitiname aliejuje. Tuomet įmerkiame įrankį į tešlą, taip, kad tešla beveik siektų įrankio viršų. Viso įrankio įmerkti negalima, nes nenusiims kepinys :).

Įrankį su tešla įleidžiame į aliejų ir stebim, kaip po kelių sekundžių tešla atšoks nuo įrankio. Tuomet jį ištraukiame, o rossete lieka kepti iki lengvai parus. Traukiam ją ir guldom ant popierinio rankšluosčio.

Prosesą kartojam kol baigsis tešla :).

Galiausiai visus kepinukus papuošiam sniegu :).


Skanaus ir laukiam švenčių!

2010 m. lapkričio 21 d., sekmadienis

Pikantiški keksiukai



Turbūt kiekvienam taip būna, kad šaldytuve vis užsilieka tai koks galiukas cukinijos, tai koks šaukštas jogurto, tai sauja tarkuoto sūrio. Tuomet (ir dar tuomet, kai tingisi eiti iki parduotuvės :)) ir gimsta įvairiausi nauji patiekalai, kurie kartais labai labai nusiseka :). Ypač tinkamai parinkus prieskonius.

Provanso žolelės - tipiškas Prancūzijos Provanso provincijos džiovintų prieskoninių augalų mišinys, kurio pagrindą sudaro rozmarinas, čiobrelis, levanda, raudonėlis ir dašis, bet galimi ir kiti variantai. Derinant komponentus, fiksuotų proporcijų nėra. Mišinio sėkmės receptas nesudėtingas – suderintos pačios paprasčiausios, bet kokybiškos žolelės.

Keksiukams reikės (12 vnt.):
mažo (gal kokie 200 g) gabaliuko moliūgo,
1/3 cukinijos,
3 kiaušinių,
100 ml natūralaus jogurto,
saujos tarkuoto kieto sūrio,
puodelio (apie 250 ml) kvietinių miltų,
½ puodelio kukurūzų miltų,
¼ puodelio alyvuogių aliejaus,
1 šaukštelio kepimo miltelių,
saujos juodųjų alyvuogių,
1 džiovinto čili pipiro,
1 šaukštelio Provanso džiovintų žolelių mišinio,
žiupsnelio maltų pipirų,
žiupsnelio druskos,
gabaliuko sviesto.

Burokine tarka sutarkuojam moliūgą ir cukiniją. Įmušam kiaušinius, pilam jogurtą ir aliejų, beriam tarkuotą sūrį. Viską išmaišome.

Kitame inde sumaišome visus miltus su kepimo milteliais, visomis žolelėmis, smulkintu čili pipiru ir druska.

Miltų ir prieskonių mišinį beriam į moliūginių masę. Gerai išmaišome.

Galiausiai įmaišome riekelėmis supjaustytas alyvuoges.

Keksiukų formeles ištepame sviestu. Į kiekvieną formelę krečiam po 2 gerus šaukštus tešlos.

Pašaunam į 180 °C įkaitintą orkaitę 30 – 40 min.


Skanaus ir naujų atradimų virtuvėje!

2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Brokolių sriuba su wasabi krienais


Nors lauke ir nešalta, bet ruduo, ypač kai nebėra spalvotų lapų ir saulėtų dienų, ne itin jaukus metų laikas. Norisi spalvų ir šilumos... Ir tam visai tiko brokolis :).

Teko skaityti, kad prieš gerus metus britai „susikalė“ su italais, kuri kopūstinė daržovė brokolis ar žiedinis kopūstas yra naudingesnė. O viskas prasidėjo nuo to, kad vietiniai britų augintojai pajuto, kad brokoliai, kurie importuojami iš Italijos, vis dažniau užkariauja vietinių virtuves. Buvo net atliekami papildomi tyrimai, kuriais nustatyta, kad abi daržovės yra labai vertingos, nežiūrint nei į jų spalvą, nei auginimo regioną.

Sriubai reikės:
2 brokolio galvučių,
50 g sviesto,
100 ml pieno,
2 – 3 šaukštų miltų,
0,5 šaukštelio wasabi krienų,
žiupsnelio džiovinto baziliko,
žiupsnelio juodų maltų pipirų,
žiupsnelio druskos.

Išskristom brokolių žiedynus. Kotus šiek tiek paskutam ir susmulkinam. Viską užpilam vandeniu ir užverdam. Beriam baziliką, pipirus, druską. Paverdame iki brokoliai suminkštėja, tačiau nepraranda savo žalios spalvos. Išvirtus išgriebiam ir susmulkinam iki piurė.

Išlydome sviestą. Beriam miltus ir intensyviai maišome, kol viskas sulips į košelę. Tuomet pilam pieną ir maišome iki vientisos masės. Nuimam nuo ugnies ir pilam pusę brokolių nuoviro ir vėl gerai išmaišome.

Į brokolių piurė pilam likusį nuovirą ir sviesto-pieno masę. Beriam wasabi krienus, kuriuos prieš tai sumaišome su lašeliu vandens. Dedam puodą ant ugnies ir šiek tiek pamaišydami užverdame.

Sriubą galima paskaninti užbėrus kieto tarkuoto sūrio.


Skanaus ir gražių spalvų!

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

Krevetės kataifi tešloje



Prieš porą savaičių darbinio renginio metu teko ragauti pakankamai prabangaus Vilniaus restorano užkandžių. Ir kadangi buvau organizatorė, tai drąsiai įkėliau koją į virtuvę ir bandžiau išgauti keletą paslapčių :). Bet turbūt pritrūko praktikos (arba virėja neišdavė visko iki galo), nes mano krevetės kataifi tešloje buvo labiau panašios į nesusišukavusius jūros ežius :). Bet skoniui įtakos tai mažai turėjo :).

Kataifi tešla panaši į smulkius vermišelius, kurie gaminami išpurškiant tinkamai išminkytą tešlą plonomis gijomis ant karštų padėklų. Tešla plačiai naudojama Pietų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, ir kaip dažnai būna, daugelis šalių ginčijasi dėl šio produkto kilmės. Dažniausia kataifi tešla naudojama saldiems patiekalams, kurie mirkomi sirupiuose, barstomi įvairiais riešutais, verdami riebaluose ar kepami.


Užkandžiams reikės:
400 g virtų didžiųjų tigrinių krevečių be kiauto, bet su uodegėlėmis,
450 g kataifi tešlos,
1 skiltelės česnako,
žiupsnelio malto imbiero,
šlakelio sakės,
šlakelio sojų padažo.

Atšildytas krevetes pamarinuojam apie 30 min. marinate, kurį pasigaminam iš česnako, imbiero, sakės ir sojų padažo.
Kataifi tešlą guldom ant padėklo ir užklojam drėgnu rankšluoščiu, kad neuždžiūtų.

Kai krevetės pasimarinuoja, o tešla pilnai atšildyta, imamės darbo – kiekvieną krevetę įsukam į tešlos siūlus. Uodegėlę paliekam neuždengtą :).


Kam krevetes, o kam jūros ežius, guldom ant kepimo popieriumi padengtos skardos ir pašaunam į 180 °C įkaitintą orkaitę 30 minučių.

Mes mėgavomės egzotika su sojų padažu :).

Kadangi liko kelios gijos tešlos ir po ranka pasitaikė bananas, tai ir jis buvo įsuktas – desertui :).

Skanaus ir pabandykime ką nors naujo!

2010 m. lapkričio 2 d., antradienis

Rizotas su kvapiuoju moliūgu


Mūsų namuose šiemet – moliūgų antplūdis :). Jau net draugė, kuri taip pat buvo įtraukta į šių rudens gėrybių naikinimo meną, pastebėjo, kad labai daug naudoju šio geltonskruosčio. Bet jis visur tinka ir svarbiausia, mums patinka, o ir patiekalai tikrai nėra vienodi ar nuobodūs.

Rizotas (it. Risotto) – maistingas itališkas ryžių patiekalas. Jo ruošimo variantų yra labai daug, bet pagrindiniai veiksmai gaminant dažniausiai yra tie patys - nevirti ryžiai kelias minutes apkepami riebaluose ir tik vėliau pamažu pilamas skystis. Rizotui tinka ne visos ryžių rūšys. Plačiau naudojamos - Arborio, Carnaroli arba Vialone Nano - turi daugiau krakmolo, kuris, susimaišęs su sultiniu, laiko patiekalo ryžių grūdelius kartu. Lietuvių kalbininkai rizotą siūlo vadinti daugiaryžiu.

Rizotui reikės:
½ kvapiojo moliūgo,
250 – 300 g rizoto ryžių,
apie 1 l natūralaus vištienos sultinio,
3 – 4 skiltelių česnako,
šakelės rozmarino,
šlakelio aliejaus,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų juodųjų pipirų,
saujos tarkuoto kieto sūrio.

Moliūgą supjaustome kubeliais, pašlakstome aliejumi, pabarstome druska, pipirais, rozmarino lapeliais, uždedame per pusę perpjautas česnako skilteles (vieną skiltelę pasiliekam) ir pašauname į 200 °C įkaitintą orkaitę geroms 40 minučių.

Į įkaitintą keptuvę pilam šlakelį aliejaus ir beriam susmulkintą likusią česnako skiltelę. Truputėlį ją apkepam ir beriam ryžius, kurie turi lengvai pasidengti aliejumi ir šiek tiek paskrusti.

Po truputėlį pilam šiltą sultinį ir maišom ryžius. Kai sultinys sugeriamas, vėl jo šiek tiek įpilam ir vėl maišom. Taip kartojam iki supilsim visą sultinį, o ryžiai jį visą sugers – apie 15 – 20 minučių. Ryžiai turėtų būti ne kieti, bet ir nepervirti iki visiškos košės.

Nukeliam keptuvę nuo ugnies ir suberiam orkaitėje iškepusius moliūgus. Lengvai permaišome.

Patiekiant pabarstome tarkuotu sūriu. Arba sūrį galima įmaišyti į ką tik nuo ugnies nukeltą rizotą.



Skanaus ir įvairovės virtuvėse!

2010 m. spalio 19 d., antradienis

Kepta cukinija su rudaisiais ryžiai



Labai labai paprasta, labai labai greita, labai labai skanu. Ir čia ne mano vienos nuomonė :). Ypač puikiai tinka rudieji ryžiai, kuriuos pirkau specializuotoje parduotuvėje. Nors kolegė jau buvo išgąsdinus, kad šiuos ryžius virė 4 valandas ir negalėjo valgyti, nes vis buvo kieti. Viskas su tais ryžiais gerai, net labai :).

Ryžiai – vienas labiausiai pasaulyje paplitęs produktas. Jeigu norite maitintis sveikiau, rinkitės ruduosius ryžius, kurių kietas viršutinis lukštas nuvalomas, o sėlenų luobelė lieka. Ruduosiuose ryžiuose gausu eterinių aliejų, tad jie turi malonų kvapą, kuris nėra būdingas baltiems šlifuotiems ryžiams. Japonai, kurie valgo ryžius mažiausiai vieną kartą per dieną, nustatė, kad mirkytuose ruduosiuose ryžiuose prasikala nauja gyvybė, tad tokie grūdai turi dar daugiau naudingų medžiagų.

Patiekalui reikės:
cukinijos,
rudųjų ryžių,
šlakelio saulėgrąžų aliejaus,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio šviežiai maltų pipirų.

Ryžius reikia pamerkti iš vakaro, tuomet jie išverda tikrai greičiau. Ruduosius mirkytus ryžius verdam apie 20 – 30 minučių. Jie neturi sulipti ir išlieka šiek tiek kietesni.

Cukiniją supjaustome šiaudeliais ir beriam į keptuvę su įkaitusiu aliejumi. Paparstom druska ir pipirais. Kepam iki šiaudeliai tampa skaidrūs ir minkšti, bet netampa koše.

Labai tinka švelnus mangų pagardas.


Skanaus ir rinkimės sveikesnį produktą!

2010 m. spalio 12 d., antradienis

Vištienos kepsneliai su linų sėmenimis


Prieš gerą savaitę, sunkiai man sutikus, bet vis tik sutikus, pas mus apsigyveno ispanė. Nepasakosiu čia ilgos ir daugeliui draugų labai linksmos istorijos, kodėl ji man visiškai nepanaši į pietietę ir kodėl aš reikalavau atostogų po jos vizito, bet tiesiog visų paprašysiu, kad jeigu turite problemų su vieno ar kito produkto vartojimu ir vykstate ilgesniam laikui į svečius – būkite mieli ir įspėkite šeimininkus. Dar neprarijus nei šaukšto mūsų viešnia informavo, kad ji nevalgo sūrio, po kiek laiko sužinojom, kad ir kitų pieno produktų, kitą rytą sąrašas dar pailgėjo, o po savaitgalio jame atsidūrė ir beveik visos daržovės. Kai mano kantrybė baigėsi, vakarienes ji valgė viešojo maitinimo vietose, o man nebeskaudėjo galvos :). Tiesa, ji ragavo namuose gamintų vištienos kepsnelių su linų sėmenimis ir negalėjo patikėti, kad tai to pačio augalo, iš kurio „audžiamos staltiesės“, sėklos :).

Linai — viena seniausia kultūrų žmonijos istorijoje. Lotyniškas augalo pavadinimas Linum usitatissimum reiškia „pats naudingiausias“. Ir ne veltui. Nežiūrint į įvairias lino, kaip pluošto, panaudojimo galimybes, labai vertingas yra ir linų aliejus bei sėmenys.

Kepsneliais reikės:
1 vištienos krūtinėlės,
2 - 3 šaukštų džiūvėsėlių,
3 – 4 šaukštų linų sėmenų,
1 kiaušinio,
1 – 2 skiltelių česnako,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų pipirų.

Krūtinėlę supjaustome norimo dydžio riekelėmis. Šiek tiek pamušame, bet nepersistengiame, kad vištiena neišsausėtų :). Gabaliukus pabarstome pipirų, druskos ir išspausto česnako mišiniu. Paliekam keletui minučių marinuotis.

Išplakame kiaušinį. Džiuvėsėlius sumaišome su linų sėmenimis.

Vištienos gabaliukus merkiame į plaktą kiaušinį ir apvoliojam džiuvėsėlių ir linų sėmenų mišinyje.

Kepam įkaitintam aliejuje po keletą minučių iš abiejų pusių.

Skanu su ryžiais ir mėgstamomis daržovėmis.


Skanaus ir tegul svečiai pas mus lankosi dažniau!

2010 m. spalio 10 d., sekmadienis

Salotos su figomis


Kaip supratau iš skaitytų prognozių, kitą savaitę nuosaikusis, saulėtasis ir sausasis ruduo jau baigsis. Ech, gaila... Bet kaip nors išgyvensim :). Tad paskutinę saulėtą minutę šiek tiek saulėtų salotų. Na gal saulėtos ne pačios salotos, bet bent jau figos noksta ten, kur saulėta ir šilta :).

Figos auga ant fikuso. Jomis maitinasi tropikų miškų gyvūnai ir paukščiai. Mes jas valgom šviežias – retai, arba džiovintas – dažniau :). Prancūzai, kaip visada, atranda ką nors įdomaus ir figas troškina bei valgo su žąsų kepenėlių paštetu, sūriu ar mėsa.

Salotoms reikės:
geros saujos gražgarsčių,
2 – 3 šviežių figų,
keletos riekelių fetos tipo sūrio,
šlakelio aliejaus,
šlakelio balzamiko acto,
žiupsnelio šviežiai maltų pipirų.

Ant gražgarsčių sudėti skiltelėmis pjaustytas figas, bei smulkintą sūrį. Užberti pipirų, pašlakstyti aliejumi ir balzamiko actu.


Skanaus ir kuo gi mes prastesni už prancūzus!

2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienis

Pyragėliai „Bobų vasara“



Klasikinis derinys – pomidorai, mocarela, bazilikas. Keletas minučių ir vėl namuose kvepia vasara :). Na ir kas, kad ta vasara tik bobų, bet vien žodis vasara jau šildo ir veidą puošia šypsena :).

Sausą ir giedrą rugsėjo pabaigos ir spalio pradžios laikotarpį Bobų vasara vadina tik lietuviai, rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai. Latviai turi labai seną pavadinimą – atvasara, Amerikoje toks laikotarpis dažniausiai vadinamas indėnų vasara. Italijoje, Prancūzijoje - šv. Martino vasara, Bulgarijoje ir Serbijoje - čigonų vasara, Vokietijoje - senelių vasara, Čekijoje - voratinklių vasara.

Pyragėliams reikės (10 vnt.):
500 g sluoksniuotos bemielės tešlos (5 lapelių),
3 – 4 pomidorų,
rutuliuko mocarelos sūrio arba kelių, jeigu mažesni,
baziliko lapelių,
šviežiai maltų ar grūstų pipirų,
kiaušinio trynio.

Tešlą atšildome. Stačiakampį pjauname per pusę, o kraštuose įpjauname, kad galėtume vieną kraštinę uždėti ant kitos, suformuojant savotiškus rėmelius :).

Padalintus tešlos lakštus tepame plaktu kiaušinio tryniu, guldom riekelėmis plaustytą sūrį ir pomidorą. Užlenkiame kraštines. Patepame viršų kiaušinio trynio plakiniu. Pabarstome pipirais ir baziliko lapeliais.

Kepame apie 20 – 30 min. 170 °C įkaitintoje orkaitėje kol pyragėliai gražiai parus.


Skanaus ir pasidžiaukime paskutiniais šiltesniais spinduliais!

2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Kaukazinių slyvučių pyragėliai


Atmintyje vis dar gyvas prisiminimas, kaip mes visa šeima, vykdami namolio iš tolimos kelionės - prieš gerus 20 metų visos kelionės nuo Lietuvos vienos sienos iki kitos buvo labai tolimos – sustojom pakelėje pasiskinti kaukazinių slyvučių. Nebežinau, ką skanaus iš jų gaminom, bet pamenu, kad tuo metu „ant bangos“ buvo jų uogienė su įvairiais moliūginiais. O dabar jų puiki rūgštelė labai šauniai paįvairina kepinius.

Kaukazinės slyvutės gana plačiai naudojamos Azerbaidžano virtuvėje patiekalų skoniui gerinti. Lietuvoje turbūt dažniau sodinamos kaip gyvatvorės :). Tačiau nereikia pamiršti ir to, kad kaukazinės slyvutės rekomenduojamos ir nuo skorbuto, gerklės ligų, kosulio, įvairioms žaizdoms gydyti.

Pyragėliams reikės (6 vnt.):
150 g sviesto,
170 g cukraus,
2 kiaušinių,
150 g miltų,
1 šaukštelio kepimo miltelių,
1 šaukšto tamsaus romo,
1,5 stiklinės kaukazinių slyvučių,
2 šaukštelių rudojo cukraus,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio migdolų plokštelių.

Kambario temperatūros sviestą išsukam su cukrumi ir kiaušiniais.

Beriam druską ir pilam romą. Išmaišome.

Miltus permaišome su kepimo milteliais ir palaipsniui beriam į skystą masę. Viską gerai išmaišome iki purios masės.

Slyvutes reikia nukaulinti ir perpjauti per pusę. Man geriausiai tai pavyko su labai labai specialiu įrenginiu :).


Formeles ištepti sviestu. Į kiekvieną formelę įkrėsti maždaug po vienodai tešlos. Ją išlyginti ir ant viršaus uždėti slyvutes.

Viršų pabarstyti ruduoju cukrumi, migdolų plokštelėmis ir pašauti į iki 180 °C įkaitintą orkaitę 30 minučių.

Pyragėliai labai skaniai valgosi šilti su vaniliniais ledais :).


Skanaus ir spalvoto rudens!

2010 m. rugsėjo 2 d., ketvirtadienis

Tamsus cukinijos keksas


Vakar buvo rugsėjo 1-oji, o rytoj savo pavardę pakeis viena mokyklos draugų :). O šiandien versdama seną mokyklinę užrašų knygelę radau dar traukinio vagone persirašytas Kahlil Jibran eilutes apie vedybas...

Jūs gimėt kartu ir kartu būsit visada.
Jūs būsit kartu, kai balti mirties sparnai išblaškys jūsų dienas.
Taip, jūs būsit kartu netgi nebylioj Dievo atminty.
Tačiau tegu lieka ir erdvės tarp jūsų,
Ir tegu tenai šoka dangaus vėjai.
Mylėkit vienas kitą, bet meilės nepaverskit pančiais:
Geriau tebūna jinai jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus.
Pripilkit vienas kitam taures, bet negerkit iš vienos.
Atlaužkit viens kitam savo duonos, bet nekąskit tos pačios riekės.
Dainuokit ir šokit kartu ir džiaukitės, bet tegu kiekvienas lieka ir atskiras,
Kaip po vieną yra ir liutnės stygos, nors virpa ta pačia muzika.
Atiduokit savo širdis, tik ne vienas kito nuosavybėn.
Nes tik Gyvenimo ranka gali valdyti jūsų širdis.
Ir stovėkit kartu, bet ne per arti vienas kito:
Nes juk šventovės kolonos stovi atskirai,
O ąžuolas ir kiparisas neauga viens kito šešėlyje.

Tamsiam, kaip jaunikio kostiumas, keksui reikės:
1/3 puodelio aliejaus,
1/2 puodelio rudojo cukraus,
1/3 puodelio muskovado cukraus,
2 kiaušinių,
2 puodelių cukinijos tarkių,
1 puodelio miltų,
1/2 puodelio riebios kakavos miltelių,
1 šaukštelio kepimo miltelių,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio vanilės.

Sumaišome aliejų su abiejų rūšių cukrumi ir gerai išsukame.

Įmušam kiaušinius, beriam vanilę, druską ir viską išmaišome iki vientisos masės.

Suberiam cukinijos tarkius. Permaišome.

Atskirame inde sumaišome miltus, kakavą ir kepimo miltelius.

Į skystą masę beriam sausų produktų mišinį. Gerai išmaišome.

Masę krečiam į kekso formą, išklotą kepimo popieriumi ir pašaunam į iki 200 °C įkaitintą orkaitę geroms 60 min. Praėjus laikui, orkaitės temperatūrą sumažinam iki 180 °C ir dar kepam keksą apie 20 min. Tikrinam mediniu pagaliuku.

Puošiam, balta, kaip jaunosios suknelė, gėle :).


Skanaus ir sveikinu, Renata!

2010 m. rugpjūčio 21 d., šeštadienis

Cukinijų ir ryžių šulinėliai


Visada esu už sezoninį maistą. Na jeigu dabar turim daugiausia daržovių, tai ir sveikiausia jas vartoti ką tik nuskintas, ar visų nebegalint suvartoti ruošti atsargas žiemai. Cukinijos pasipila viena po kitos, tik spėk jas valgyti. O ir galvos čia sukti per daug nereikia, nes šios daržovės tinka beveik visur ir su viskuo :).


Nors kaip jau buvo rašyta, cukinijos į Europą atkeliavo iš Meksikos, tačiau jų antrąja tėvyne drąsiai galima vadinti Italiją. Net cukinijų pavadinimas kilęs iš italų kalbos: „zucchini“ – tai žodžio „zucchino“ daugiskaita, o šis, yra mažybinis žodžio „zucca“ (moliūgas) variantas.

Šulinėliams reikės:
3 – 4 aukštų cukinijos „žiedų“,
200 g ryžių,
1 saldžiosios paprikos,
5 – 6 riekelių sviesto,
3 šaukštų grietinės,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų pipirų,
žiupsnelio indiško kario miltelių,
šluotelės saliero lapelių.

Kadangi mano cukinija jau buvo gerai pribrendusi, teko jai lupti odą ir išimti vidurius :).

Į išvirtus ryžius beriam kario miltelių, druskos. Gerai išmaišome.

Ryžiais užpildome cukinijas šiek tiek paspausdami. Ant viršaus beriam susmulkintą papriką ir saliero lapelius.

Užbarstome maltais pipirais, uždedame po kelias riekeles sviesto ir po šaukštą grietinės.

Cukinijų šulinėlius galima troškinti stikliniame inde arba kepimo rankovėje.

Šulinėlius atsargiai perkeliam į indą ar rankovę, šalia jų sudedam likusį sviestą.

Troškinam 180 °C temperatūroje apie 40 minučių arba šiek tiek mažiau, priklausomai nuo cukinijos storio.


Skanu valgyti su tarkuotu kietu sūriu, arba aštresniu padažu.

Skanaus ir tegyvuoja cukinijos!

2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis

Pesto padažas


Gaunu vakar iš draugės, kuri su vaikeliu mėgaujasi vasaros malonumais kaime, žinutę į mobilų telefoną. Ten nuotrauka ir klausimas: atspėk, kas tai? Na mano senukas Nokia negali išspausti labai aiškaus vaizdo, bet matau, kad tai kažkoks augalas. Paaiškėja, kad tai baziliko, kurio daigelius jai pavasarį daviau, krūmas. Nors ką ten krūmas – visas medis :). Tai klausiu, kodėl jūs su juo nieko nedarote? Tai minėjo, kad džiovins. O aš siūlau vartoti šviežius :).

Pesto – itališkas padažas puikiausiai tinkantis prie makaronų, tačiau ne mažiau skaniai ragaujasi su skrudinta balta duona. Kaip teisingiausiai pagaminti pesto gali pasakyti tik Genujos virėjai, kurie teigia, kad tikrasis padažas gaminamas iš baziliko, auginamo išskirtinai tik Ligurijoje – srityje, esančioje Italijos šiaurės vakaruose, kur susidaro tinkamas mikroklimatas, ko pasekoje bazilikas įgauna švelnų aromatą.

Pesto reikės:
2 saujų baziliko lapelių (naudojau ir smulkesnes šakeles),
1 skiltelės česnako,
2 šaukštų pakepintų kedro riešutų,
4 - 5 šaukštų smulkiai tarkuoto kieto sūrio,
0,5 puodelio (arba šiek tiek daugiau) alyvuogių aliejaus,
žiupsnelio druskos.

Visus produktus sudėti į smulkintuvą ir malti iki vientisos masės. Tirštumą reguliuoti pilant aliejų.

Padažą skaniausia ragauti ką tik pagamintą, nes po dienos jis praranda savo gražią spalvą :).


Tikrasis pesto gaminamas naudojant marmurinę trintuvę, tačiau nesant tokiai, naudojausi elektriniu smulkintuvu :).

Skanaus ir pažaliuokime!

2010 m. rugpjūčio 18 d., trečiadienis

Trinta cukinijų sriuba


Visada labai laukiu šio meto, kuomet galima maitintis savo soduose ir daržuose išaugintomis daržovėmis. Net karščių prigesintas noras gaminti vėl atsigauna :). Šios savaitės virtuvės karalienė – cukinija.

Kai XV–XVI amžiuje cukinija iš Meksikos atkeliavo į Europą ji buvo auginama botanikos soduose, o maistui valgomos tik jos sėklos. Keletą amžių ji taip ir augo, kol italai nusprendė paragauti šių daržovių. Nuo to meto cukinijos pradėtos gana plačiai naudoti virtuvėje. Kaip bebūtų keista, bet į Lietuvą šį moliūgo ir aguročio atmaina atkeliavo tik 1985 metais.

Sriubai reikės:
apie 700 g cukinijos,
2 morkų,
4 bulvių,
2 saliero lapkočių,
2 skiltelių česnako,
0,5 l sultinio arba vandens,
šlakelio aliejaus,
šlakelio balzamiko acto,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio mairūno,
žiupsnelio maltų pipirų,
keletos riekelių baltos duonos arba batono,
žiupsnelio tarkuoto kieto sūrio.

Cukiniją, morkas, salierą supjaustome juostelėmis, užberiam stambiai smulkintu česnaku, užbarstome prieskoniais, pašlakstome aliejumi ir pašauname į iki 200 °C įkaitintą orkaitę 30 – 40 min. Kartais šiek tiek pamaišome.

Išverdame bulves.

Kol viskas kepa ir verda pasigaminame skrebučių. Duoną supjaustome kubeliais ir beriam į keptuvę. Pašlakstome aliejumi. Gražiai apskrudus beriam į indelį, užspaudžiame česnako, padruskinam ir permaišome.

Kuomet daržovės iškepa beriam viską į smulkintuvą. Bulves taip pat. Viską susmulkinam iki piurė.

Į daržovių masę pilam sultinio arba vandens. Užverdame. Paskaninam šlakeliu balzamiko acto.

Sriubą pabarstome skrebučiais ir tarkuotu sūriu.


Skanaus ir lai ilgiau trunka vasara Lietuvoje!

2010 m. liepos 19 d., pirmadienis

Varškės pyragas su juodaisiais serbentais


Liepos mėnesį susitikom klasiokai. Atrodo keista, bet visada turim apie ką šnekėtis iki ryto, nežiūrint į tai kiek metų nuo mokyklinio suolo jau prabėgo. Ir nors tokiuose susitikimuose maistas nėra pagrindinis akcentas, bet visos stengiasi, ką nors pagaminti namuose. Iš visų šedevrų – šį kartą taip juos vadinome, man labai patiko Ievos varškės pyragas, juolab, kad galvoje jau sukosi jo patobulintas variantas su sezoninėmis uogomis :).

Juodieji serbentai – tikras vitamino C užtaisas. Pasak interneto, juodujų serbentų uogose vitamino C yra 5 kartus daugiau negu braškėse, 7 - 8 kartus daugiau nei avietėse, agrastuose, citrusiniuose augaluose, 10 - 20 kartų daugiau nei obuoliuose ir kriaušėse, 20 - 40 kartų – nei vyšniose, abrikosuose ir 100 kartų – nei vynuogėse.

Pyragui reikės:
1 – 1,5 stiklinės juodųjų serbentų,
200 g sviesto,
1 stiklinės cukraus,
2 stiklinės miltų,
žiupsnelio vanilinio cukraus,
400 g kreminės varškės,
3 kiaušinių.

Prieš ruošiant pyragą, būtų labai šaunu kokioms 20 minučių į šaldymo kamerą įmesti sviestą. Tai nėra būtina, tačiau bus lengviau jį sutarkuoti burokine tarka.

Į sviesto tarkius beriam 0,5 stiklinės cukraus, miltus ir vanilinį cukrų. Rankomis formuojam birią masę.

Varškę išsukam su kiaušiniais ir likusiu cukrumi.

Į kepimo indą beriam 2/3 birios masės. Šiek tiek paspaudžiam ir suformuojam kraštelius, kad varškės masę galėtume pilti, kaip į dubenėlį.

Pilam varškės masę, ant jos beriam juoduosius serbentus. Ant viršaus tolygiai užbarstome birios tešlos likučius.

Pyragą pašaunam į 200 °C įkaitintą orkaitę 1 valandai.


Skanaus ir apsirūpinkime vitaminu C!

2010 m. liepos 18 d., sekmadienis

Virti kiaušiniai


Ir kodėl visos ir visi galvojate, kad koks gi čia dabar gali būti patiekalas. Virti (o kartais net kepti!) kiaušinius moka, net nieko negaminantys vyrai :). Bet čia bus šiek tiek kitaip virtas :). Stebėkite :).

Kiaušinių dažniausiai atsisako žmonės, kuriems padidėjęs cholesterolio kiekis. Taip, tiesa, kad vienas kiaušinio trynys turi 250 mg cholesterolio, o paros cholesterolio, gaunamo su maistu, norma neturi būti didesnė nei 300 mg. Tačiau lazda turi du galus. Trynyje yra ir lecitino, kuris labai svarbus cholesterolio reguliavimo procese, nes neleidžia cholesteroliui nusėsti ant kraujagyslių sienelių. Todėl kiaušinių nereikia visiškai pašalinti iš mitybos raciono net ir sergant ateroskleroze ir esant padidėjusiam cholesterolio kiekiui kraujyje.

Kitaip virtiems kiaušiniams reikės:
kiaušinių,
šlakelio aliejaus,
šviežiai maltų pipirų,
druskos.

Susikarpome maistinę plėvelę. Gabaliukai turėtų būti tokio dydžio, kad tilptų kiaušinis ir dar liktų galimybės užrišti.

Dedam vieną plėvelės gabaliuką ant puodelio. Padarome įdubimą. Įlašinam aliejaus. Mušam kiaušinį. Atsargiai suimam kraštus ir užrišam ta pačia plėvele.

Taip pasiruoštus kiaušinius leidžiam į verdantį vandenį. Verdam, kaip visada – kas kokius labiau mėgsta :).

Išvirusius lengvai išimam iš plėvelės, pabarstome pipirais, druska.


Skanaus ir kud-ku-da!

2010 m. liepos 17 d., šeštadienis

Raudonosios salotos


Salotos sukonstruotos iš to, kas buvo tinkama joms šaldytuve, nes per tokius karščius mažai norisi kur nors kišti nosį :). Labai puikiai derėjo raudongūžis kopūstas.

Raudongūžiai kopūstai senovės Romoje buvo naudojami plaučių ligoms gydyti. Juose gausu kalio, magnio, geležies. O įdomu tai, kad visi geriečiai vitaminai gūžėje pasiskirstę nevienodai, jų kur kas daugiau išoriniuose lapuose. Šie kopūstai puikiai išsilaiko žiemos metu, tačiau rauginimui nėra tinkami. Tad mėgaukimės jais dabar :).

Salotoms reikės:
¼ raudongūžio kopūsto galvos,
2 – 3 pomidorų,
2 agurkų,
½ šviežio sūrio su prieskoniais pagaminto braziliškai,
žiupsnelio šviežiai maltų pipirų,
šlakelio alyvuogių aliejaus,
šlakelio balzamiko acto.

Visus produktus supjaustome, pabarstome pipirais, pašlakstome aliejumi ir actu. Gerai išmaišome.


Skanaus ir negaukime saulės smūgio (žinau, ką tai reiškia)!

2010 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Rūgštynių sriuba


Per tokius karščius ne itin norisi ir valgyti, ypač karštus patiekalus. Tad šalta sriuba puikiai tinka kirminui numarinti :). Ši sriuba į mano virtuvę atkeliavus iš vaikystės, kuomet perlėkus iš kiemo galima buvo valgyti tik jos, nes pasak mamos, galima nieko nevalgyti, bet sriuba – privaloma :).

Rūgštynės buvo naudojamos net karalių virtuvėse. Anglijoje XVII a. rūmuose buvo mėgiamas pyragas su rūgštynių sultimis, gaminami padažai, salotos, užkandžiai. Tačiau šias žalialapes reikia vartoti saikingai, dėl jose, kaip ir rabarbaruose, besikaupiančios oksalo rūgšties.

Sriubai reikės:
poros saujų rūgštynių,
2 – 3 bulvių,
1 kiaušinio,
žiupsnelio druskos,
1 – 1,5 l vandens.

Užverdam vandenį, pasūdom, beriam kubeliais supjaustytas bulves. Šioms šiek tiek apvirus, sumetam susmulkintas rūgštynes.

Kai bulvės jau visiškai išvirusios, į sriubą, pastoviai maišant, pilam išplaktą kiaušinį. Kas labiau mėgsta virto kiaušinio gabaliukus, išsiverda kiaušinį ir jį susmulkinus pagardina sriubą :).

Valgom šaltą.


Skanaus ir neperkaiskime!

2010 m. liepos 12 d., pirmadienis

Skirtumai


Ar kada pagalvojote, kuo skiriasi skirtingų prekybos tinklų parvadėjos (-ai) ir lipdukų akcijos? Jeigu lankotės tik vieno tinklo parduotuvėse, gal tų skirtumų taip stipriai nepajusite, bet jeigu tenka užsukti į kelis, tai matosi puikiai.

MAXIMA. Pardavėjos kartais sveikinasi. Klausia, ar pirkėjas turi nuolaidų kortelę. Visas prekes prievartos būdu sukiša į vienkartinius maišelius, o kai paprašai to nedaryti, tai lieka beveik įsižeidusios. Lipdukų rinkimo akcijos šiame tinkle, sakyčiau, brangus malonumas, nes dar lieka ne kukli suma, kurią reikia primokėti iki geidžiamos prekės vertės. Tai dažniausiai ir tos prekes nebereikia, nors tikrai mačiau, kaip žmonės ne po vieną tempia pagalves, užvalkalus ir pan.

RIMI. Pardavėjos kartais sveikinasi. Kadangi šis tinklas neturi jokių nuolatinių nuolaidų kortelių, tai užduodamas kitas klausimas – ar reikia maišelio už 1 centą. Ir dar vienas teiginys, beveik pastoviai skambantis iš jų lūpų – iki lipduko jums trūksta 1,99 Lt. Tai ir puola pirkėjai link kramtomosios gumos lentynėlių šalia kasų. Ir ima ne po vieną pakelį, nes jeigu staiga vėl pritruks iki to lipduko. Pačios akcijos visai normalios, nes vieną prekių gali paimti tik už 1 centą, kitų kainos įvairios, bet ne pačios baisiausios.

IKI. Bent jau aš pastebėjau, kad šio tinklo parduotuvėse kasose sėdi ir vaikinai. Ir vienas jų man padarė labai gerą įspūdį. Privažiavus mano prekėms, jis paklausė, ar aš norėčiau, kad jis kurias nors prekes papildomai sudėtų į vienkartinius maišelius. Nu likau išsižiojus... Kad taip visi! Tik va su visokiomis akcijomis atrakcijomis šiam tinklui prasčiau. Savo puodų taip ir negavau (ir tuo dabar net džiaugiuosi), nes atsibodo vaikščioti ir klausti kada. O vaikščiojau, tai ne todėl, kad neturiu kur virti, o todėl, kad kelis kartus vis gaudavau žinutes, kad oi laukiam laukiam.

Kitus prekybos centrus lankau labai retai, todėl nieko išskirtinio negaliu pastebėti.

O kokie jūsų pastebėjimai? :)

2010 m. liepos 6 d., antradienis

Nekeptas tortas



Mano adresų knygelėje gal kokie 6 ar 7 Mindaugai. Vieni iš vaikystės, kiti iš jaunystės, dar keli iš dabarties ir, tikiuosi, ateities :). Tad šis tortas buvo sulipintas vienam M iš jaunystės, o kiti M apie jį girdėjo, o treti gal bent per ekraną ragavo :).

Vardas Mindaugas lietuviškų šaknų, ir reiškia “daugiamintį, išmintingą” arba “daugelio minima”. Pasirodo, kad trumpinti šį vardą galima ne tik į dažnai naudojamą Mindę, bet ir į Minių ar Mindą. Mindaugo vardą turėjo Lietuvos karalius ir šis vardas puikiai tiko garsiam žmogui. 2009 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklapio lankytojai vardą Mindaugas išrinko gražiausiu.

Tortui reikės:
2 pakelių sausainių (naudojau Selga šokoladinius ir karamelinius),
150 g sviesto,
3 šaukštų želatinos,
½ stiklinės šalto virinto vandens,
100 g cukraus,
200 ml grietinėlės,
250 g markarponės sūrio,
200 g kreminės varškės,
žiupsnelio vanilinio cukraus,
braškių (jeigu gaminame vasarinį variantą),
3 – 4 šaukštai spanguolių uogienės (jeigu gaminame rudeninį variantą),
tarkuoto šokolado (taip pat rudeniniam ar net žieminiam variantui).

Želatinos grūdelius užpilame šaltu virintu vandeniu ir paliekam išbrinkti.

Sausainius smulkiai sumalame ir užpilame išlydytu ir šiek tiek pravėsusiu sviestu. Viską maišome iki vientisų trupinių.

Į torto formą nuimamais šonais beriam trupinius ir šaukšto pagalba suspaudžiam. Dedam į šaldytuvą.

Jeigu gaminate su spanguolių uogiene, tai ją sukrečiam ant sausainių masės ir tuomet dedam į šaldytuvą.

Gaminam baltą torto dalį. Grietinėlę išplakam iki standumo.

Į grietinėlę beriam cukrų, vaniliną, sūrį, varškę ir toliau darbuojamės plaktuvu iki vientisos purios masės.

Pakaitinam išbrinkusią želatiną, kol ji visiškai ištirps. Šiek tiek pravėsinam ir pilam į baltą masę. Gerai išmaišome.

Traukiam iš šaldytuvo tamsų torto padą. Jeigu torto variantas rudeninis, krečiam išplaktą masę ant viršaus, šiek tiek palyginam ir dedam atgal į šaldytuvą. Jeigu gaminame su braškėmis, tuomet padą šiek tiek patepliojam balta mase ir priguldom pjaustytų braškių. Prie tortinės kraštų galima pridėlioti braškių puselių, kurios, nuėmus tortinės kraštus puoštų tortą. Pasižaidus su braškių kompozicijomis, viską užklojam balta mase ir tortą geroms 3 – 4 val. dedam į šaldytuvą.

Jeigu gaminome su spanguolių uogiene viršų ir šonus apibarstome tarkuotu šokoladu arba likusiais trupiniais nuo pagrindo, jeigu braškinį – puošiam vasariškai :).

Kadangi esu gaminusi įvairius variantus, tai visais ir giriuosi :).

Skanaus ir lai visiems Mindaugams išminties užtenka!

P.S. tiems M, kuriems neteko torto, dovanoju gėlių :).


2010 m. birželio 29 d., antradienis

Humusas su saulėje džiovintais pomidorais


Vienas valgytojas, kuris ne itin mėgsta avinžirnius, valgė šį keisto pavadinimo patiekalą, ir vis kartojo, kad skanu, bet iš ko tai pagaminta prašė pasakyti vėliau :). O kita valgytoja, sakė, kad visai skanu, bet dar papildomai grūstais pipirais užsibarstė :). Trečiai valgytojai labai patiko su pomidoro riekele ar gražgarstėmis :). Žodžiu, pasirinkimas yra didelis.

Humusas – labai labai populiarus užtepas Vidurio Azijos virtuvėje. Valgomas su plokščia duona, daržovėmis, salotomis, vištiena. Gaminamas su įvairiais priedais: riešutais, žalumynais, džiovintais pomidorais, pipirais ir pan. Nors tai ir vegetariškas užtepas, tačiau pakankamai kaloringas, todėl jeigu kažką skaičiuojate reikia tai įvertinti :).

Humusui reikės:
3 puodelių virtų avinžirnių,
3 šaukštų sezamų sėklų pastos Tahini,
¼ puodelio alyvuogių aliejaus,
½ citrinos sulčių,
2 – 3 skiltelių česnako,
1 šaukšto malto kmyninio kumino,
1 šaukštelio druskos,
6 – 7 saulėje džiovintų pomidorų aliejuje,
šlakelio virinto vandens arba avinžirnių nuoviro.

Avinžirnius reikia pasiruošti šiek tiek anksčiau, kad spėtų ne tik išvirti, bet ir atvėsti.

Beriam visus komponentus į virtuvinį smulkintuvą ir smulkinam iki vientisos masės.

Užtepo tirštumą reguliuojam avinžirnių nuoviru arba vandeniu. Jeigu galvojam šį patiekalą tepti ant skrudintos duonos – gaminam tirštesnį, jeigu norim dažyti agurkų ir morkų juosteles – pilam daugiau skysčio.

Skanaus ir pamirškime visas kalorijas!

2010 m. birželio 28 d., pirmadienis

Kuskusas su daržovėmis


Labai lengvos, sočios, gaivios salotos vėlyviems savaitgalio pusryčiams arba ankstyviems pietums. O gal ir vakarienei :).

Kuskusas – šiaurės Afrikos šalių – Maroko, Alžyro ir Tuniso - virtuvės pagrindinis ląstelienos šaltinis. Kuskusas gaminamas iš manų kruopų, kurios yra šlakstomos vandeniu ir trinamos tarp delnų iki smulkių rutuliukų. Tuomet sijojamos ir džiovinamos. Žinoma, kad didesni kiekiai gaminami technikos pagalba.

Salotoms reikės:
100 g kuskuso,
2 pomidorų,
1 agurko,
1 avokado,
100 g Fetos tipo sūrio,
žiupsnelio šviežiai maltų įvairių pipirų,
žiupsnelio druskos,
šlakelio aliejaus.

Kuskusą užpilam verdančiu vandeniu, uždengiam ir paliekam keletui minučių brinkti.

Supjaustome daržoves, sūrį, avokadą.

Kuskusui išbrinkus, jį atvėsiname ir pašlakstome aliejumi, beriam daržoves, sūrį, pabarstome druska ir pipirais.

Skanaus ir laukiam Afrikos saulės!

2010 m. birželio 23 d., trečiadienis

Avinžirniai su špinatais


Kai vasara tokia šlapia ir vakarai apniukę, norisi kažko šildančio, aromatingo, bet greitai pagaminamo, kad nereiktų ilgam užtrukti virtuvėje, o galėtum dar ir su knyga pasėdėti.

Avinžirnių ir špinatų troškinys – Chana Palak – vienas populiariausių Indijoje, valgomas su indiška duona naan ar ryžiais. Kaip ir daugelyje indiškų patiekalų, taip ir Chana Palak, gausu prieskonių, kurie ir suteikia mums netradicinį skonį ir kvapą. Patiekalas puikiai tinka siekiantiems subalansuoti mitybą, kadangi avinžirniai – Chana, puikus baltymų šaltinis, o špinatuose – Palak, gausu geležies.

Troškiniui reikės:
2 puodelių virtų avinžirnių,
2 saujų špinatų,
5 – 6 pomidorų (naudojau mamos marinuotus pomidorus savose sultyse :)),
mažo čili pipiriuko,
mažo gabaliuko imbiero šaknies,
2 skiltelių česnako,
2 – 3 lauro lapų,
0,5 šaukštelio malto kmyninio kumino,
0,5 šaukštelio ciberžolės,
0,5 šaukštelio cinamono,
0,5 šaukštelio maltos kalendros,
0,5 šaukštelio prieskonių mišinio garam masala,
0,5 šaukštelio druskos,
1 šaukštelis cukraus,
šlakelio aliejaus.

Avinžirnius reiktų užmerkti iš vakaro, tuomet jų paruošimas truktų trumpiau.

Į puodą pilam aliejų, beriam smulkintą čili pipiriuką, česnaką, lauro lapus, smulkiai tarkuotą imbierą. Šiek tiek paskrudinam.

Beriam pjaustytus pomidorus ir likusius prieskonius bei cukrų. Patroškinam keletą minučių.

Sudedam stambiai pjaustytus špinatų lapus, o jiems šiek tiek sukritus beriam virtus avinžirnius.

Viską gerai išmaišome. Jeigu padažas atrodo šiek tiek per tirštas įpilam šlakelį vandens arba avinžirnių nuoviro. Troškinam keletą minučių.

Labai tinka su ryžiais.


Skanaus ir gardžių kvapų!

2010 m. birželio 21 d., pirmadienis

Keksiukai su maskarponės sūriu


Savaitgalio „Tebūnie naktis“ greičiau buvo galima pavadinti „Tebūnie lietus“ :). Tad įsitaisius sausuose namuose labai tiko šiltutėliai, minkštutėliai keksiukai, kurie buvo kepami jau ne pirmą kartą, bet vis nepatekdavo į eterį :).

Maskarponė gimė šiaurinėje Italijoje XVI a. Gaminant šį, gelsvos spalvos, su lengvu grietinėlės ir sviesto prieskoniu sūrį, naudojama natūrali rūgštis, išgaunama iš tamarindų sėklų, vynuogių ir yra viena pagrindinių rūgščių vynuose. Pati sūrio gamybos technologija panaši į jogurto, kartais papildomai įmaišoma pasukų, tai priklauso nuo prekės ženklo.

Keksiukams (12 vnt.) reikės:
70 g sviesto,
2 kiaušinių,
4 šaukštų cukraus,
100 g miltų,
2 šaukštų riebios kakavos,
0,5 šaukštelio kepimo miltelių,
žiupsnelio vanilinio cukraus,
250 g maskarponės sūrio,
2 šaukštų rudojo cukraus.

Kambario temperatūros sviestą išsukam su cukrumi, vaniliniu cukrumi ir kiaušiniais.

Miltus sumaišome su kakava ir kepimo milteliais ir suberiam į skystą masę. Viską gerai išmaišome.

Kitame inde išsukam maskarponės sūrį su ruduoju cukrumi.

Į keksiukams kepti skirtą skardą įdedam popierines formeles. Į kiekvieną jų dedam po gerą šaukštą rudosios masės. Palyginam, kad popierinės formelės dugnas gerai pasidengtų. Ant viršaus dedam po šaukštą baltosios masės. Palyginam. Ir viską užbaigiam rudos masės likučiais.

Pašaunam į 180 °C įkaitintą orkaitę 30 – 40 min. Tikrinam mediniu pagaliuku.


Kepant sūrio masei pasidaro per karštą ir ji, kaip koks geizeris bando išsiveržti :). Nuo to niekas nenukenčia, atvirkščiai – keksiukai tampa dar skanesni.

Jeigu bandysite valgyti dar šiltus – atsargiai – viduje skystas sūris.


Skanaus ir gal jau gana lietaus!

2010 m. birželio 20 d., sekmadienis

Žiedinio kopūsto maltinukai – kofta


Kai nėra galimybės pietauti namuose, šilti pietūs keliauja į darbą termose. Tad visada malonu įsimesti, ką nors naujo ir įdomaus ir šiek tiek erzinti kolegas, ryjančius sumuštinius :).

Kofta – mūsų maltinukų, kotletukų giminaičiai iš Azijos, dažniausiai gaminami iš maltos avienos ar jautienos maišant su įvairiausiais priedais. Patiekalas, kaip greitas maistas, paplitęs visose Islamo virtuvėse. Indijoje labai populiarus vegetariškas variantas valgomas su aštriais padažais. Kofta galima virti, kepti, troškinti.

Maltinukams reikės:
nedidelės galvos žiedinio kopūsto,
mažo gabaliuko imbiero šaknies,
1 stiklinės žirnių miltų,
1 šaukštelio kepimo miltelių,
čili pipiriuko,
1 šaukštelio druskos,
1 šaukštelio ciberžolės,
1 šaukštelio malto kmyninio kumino,
0,5 šaukštelio maltų juodų pipirų,
1 šaukštelio džiovinto mairūno,
aliejaus kepimui.

Žiedinį kopūstą susmulkinam kapokle.

Smulkiai sutarkuojam imbiero šaknį ir susmulkinam pipiriuką (be sėklyčių). Viską beriam į kopūstų tarkę.

Žirnių miltus sumaišome su kepimo milteliais, prieskoniais, druska ir suminkome su kopūstų mase.

Formuojam maltinukus, kuriuos kepam įkaitintame aliejuje.

Galima patiekti su įvairiais mėgstamais padažais, salotomis, koše.


Skanaus ir pavaišinkime kolegas!

2010 m. birželio 19 d., šeštadienis

Amerikietiški blynai su lietuviškomis žemuogėmis


Žemuogės man, kaip turbūt ir daugeliui, primena vaikystę... Kiek jų priverta ant smilgų, kiek pribraidyta laukymėse ir pribėgiota saulėtose pamiškėse... O kai stiklinė ar kibirėlis jau link pilno, kiši nosį artyn ir kvėpuoji vasara...

Žemuogės ne tik sveikas maistas, bet ir puikus vaistas bei vitamino C ir geležies šaltinis. Ne veltui mama vis kartoja, kad privalom suvalgyti bent stiklinę žemuogių, kas padės išvengti mažakraujystės. Valgant žemuoges rekomenduojama jas pakramtyti šiek tiek ilgiau, nes tai puiki priemonė tirpdanti dantų akmenis, sauganti dantenas nuo uždegimų bei naikinanti nemalonų burnos kvapą.

Blynams reikės:
1,5 puodelio miltų,
0,5 puodelio cukraus,
1 kiaušinio,
1,5 (0,5 kg) puodelio raugintų pasukų,
0,5 puodelio aliejaus,
2 šaukšteliai kepimo miltelių,
žiupsnelio druskos.

Sumaišome miltus, cukrų, kepimo miltelius ir druską.

Į kitą indą pilam pasukas, aliejų, mušam kiaušinį. Viską gerai išmaišome.

Į sausų produktų mišinį pilam skystą dalį. Išmaišome iki vientisos masės.

Blynus kepame sausoje keptuvėje ant silpnos ugnies. Jeigu pradeda degti – mažinam ugnį.

Blynus kirtome su žemuogėmis, trintomis su žiupsneliu cukraus.


Skanaus ir bėkime žemuogių!

2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis

Kukurūzų kruopų ir varškės apkepas


Mano ir brolio pirma pažintis su kukurūzai įvyko gilioje vaikystėje pas močiutę kaime. Vaikams labai didelė atrakcija buvo pasivaikščioti tokiais laukais, kuomet nieko nematai ir orientuotis gali tik girdėdamas mašinas, lekiančias keliu. Bet vienas kartas yra įstrigęs labai giliai į atmintį. Kaip šiandien pamenu, prisilaužėm burbuolių ir prišveitėm tiek, kad vos ne skrandžius reikėjo plauti. O kuomet ir namiškiams visą krepšį partempėm, tai paaiškėjo, kad burbuolės dar gerokai žalios ir jų net močiutės karvė atsisakė :).

Kukurūzai kilę iš Pietų Amerikos. Vėliau paplito Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje bei Kolumbo jūreivių pagalba ir kituose žemynuose. Būdami tinkami pašarui, maistui, drąsiai įsitvirtino ir pagal auginamų kultūrų plotus užima antrąją vietą pasaulyje po kviečių. Lietuvoje kukurūzai auginami nuo XIX a.

Apkepui reikės:
400 g kreminės varškės,
150 g smulkiai maltų kukurūzų kruopų,
1 stiklinės pieno,
1 kiaušinio,
50 g rudojo cukraus,
1 šaukštelio maltos vanilės,
sviesto formai ištepti,
žiupsnelio druskos.

Varškę išsukam su kiaušiniu, cukrumi, druska, vanile.

Pilam pieną, beriam kukurūzų kruopas. Viską gerai išmaišome ir paliekam keletą minučių, kad kruopos šiek tiek išbrinktų ir tešla sutirštėtų.

Kepimo formą ištepam sviestu ir pilam tešlą.

Pašaunam į 180 °C orkaitę 40 min. Tikrinam mediniu pagaliuku.


Skanaus ir tinkamu laiku susipažinkite su kukurūzais!