2010 m. sausio 27 d., trečiadienis

Čili troškinys


Paspaudus tokiems šalčiams, tik jis ir tinka norint sušilti. Valgai ir jauti, kaip nosis atitirpsta :).

Pasirodo, kad čili pipirų (nors tiksliau juos reiktų vadinti paprikomis) aštrumui nustatyti yra naudojama net matavimo skalė, vadinama Skovilio (angl. Scoville) skale. Aštrumo matavimo vienetai SHU (angl. Scoville heat unit), nurodo, kiek pipire yra aktyviojo komponento – kapsaicino, kuris ir sukelia gaisrą burnoje :). SHU nustatomas, na pavadinčiau – atliekant bandymus su žmonėmis ir jų ištverme :). Pipirų ekstraktas skiedžiamas saldžiu sirupu ir duodama ragauti. Taip daroma iki tol, kol bandomieji nebejaučia aštrumo (arba turbūt kol visai nieko nebejaučia :)). Vertinamas skiedimų ir ragavimų skaičius. Tačiau tai daugiau mažiau apytikslis matavimo vienetas, nes kas vienam jau nugriuvimas nuo aštrumo, kitam gali būti visai priimtina.


Troškiniui reikės:
500 g maltos jautienos,
šlakelio aliejaus,
galvos svogūno,
2 – 3 skiltelių česnako,
1 stiklinės sauso raudono vyno,
0,5 stiklinės vandens,
žiupsnelio juodų maltų pipirų,
1 šaukšto cukraus,
1 šaukštelio maltos kalendros,
1 šaukštelio džiovintų pomidorų miltelių, kurių galima įsigyti Delona parduotuvėje,
1 šaukšto kakavos,
5 – 6 savo sultyse marinuotų pomidorų,
1,5 stiklinės virtų pupelių,
čili pipiriuko.

Keptuvėje su šiek tiek aliejaus paskleidžiame jautieną. Kepam apie 20 min., kol nelieka iš mėsos ištekėjusio vandens.

Tuo metu susmulkinam svogūną ir česnaką, kuriuos suberiam į tą pačią keptuvę, kurioje kepė mėsa. Gražiai apkepusius svogūną ir česnaką beriam į mėsą, kuri jau karaliauja didesniame puode.

Užpilam vynu, beriam pipirus, kalendrą ir užkaičiam. Paverdam apie 20 min.

Beriam pomidorų miltelius, cukrų, pilam vandenį. Kol viskas vėl užverda, susmulkinam pomidorus, prieš tai nuvilkus jų odą.

Beriam kakavą. Smulkinti pomidorai taip pat keliauja į puodą.

Aštriausias troškinio draugas, ilgai laukęs savo eilės, patenka į puodą supjaustytas riekelėmis :).

Ir galiausiai beriam pupeles. Kadangi jos jau virtos, tai belieka troškinį tik užvirti.

Mes dar mėgstam - ant jau lėkštėje garuojančio troškinio - užberti tarkuoto kieto sūrio. Patinka valgyti su prancūzišku batonu, bet tinka ir lietuviškas :).

Troškinys labai dėkingas patiekalas tuo, kad jo sudedamąsias dalis galima drąsiai keisti. Mano vaikystės drauge labai įtariai žiūri į faršą, todėl jai pasiūliau naudoti smulkiai kubeliais pjaustytą jautieną. Neįsigijote džiovintų pomidorų miltelių – įdėkite šaukštą kitą pomidorų padažo.

Dažniausiai naudoju namuose marinuotus pomidorus, bet įvairiausių variantų galima rasti ir parduotuvėse. Tas pats ir su pupelėmis: galima išsivirti patiems, o jeigu pamiršome iš vakaro pamerkti – naudokime rastas ant lentynų prekybos centruose. Tik patarčiau pirkti geresnes, kad atidarę skardinę nerastumėte pupelių makalošės :).

Tai ką, belieka prie stalo kviesti į ragą virtusius namiškius ir draugus, kad nustatytų troškinio SHU :).


Skanaus!

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Šiltos snaigės

Sakysite tokių nebūna. Dar ir kaip būna. Gavau jas dovanų iš vieno šilto žmogaus. Jos pakibo lange ir šoka, nes kylanti šiluma jas suka (ir kaip joms galvos neapsisuko, tiek ilgai šokt :)). Ar dar reikia įrodymų, kad jos šiltos? :)

Irena labai tau ačiū :). Jos pas mane kabės turbūt ilgiau, nei baigsis šalčiai Lietuvoje ar nutirps sniegas :). O kadangi prognozės sako, kad taip dar greitai nenutiks, tai, manyčiau, kad mojuos snaigės ir parskrendantiems paukščiams :)).

Makaronai su sūriu ir saulėje džiovintais pomidorais


Arba „kai norisi skaniai ir greitai“ :).

Mano virtuvėje visada yra makaronų, kieto sūrio, saulėje džiovintų pomidorų ir raudonėlio bei baziliko. Daugiau nieko šiam patiekalui ir nereikia :).

Šią vasarą pomidorus bandėm džiovinti patys. Ir visai ne ant čerpių stogo, kaip, kad italai, ir ne orkaitėje, kaip, kad siūloma šiais laikais, o pirtyje :). Kadangi vyko intensyvus atsargų ruošimas žiemai, ir pirtis buvo naudojama ne visai pagal paskirtį, tai šalia kabančių obuolių skiltelių karolių, ant kepimo skardų įsitaisė ir mano bandomoji pomidorų partija :). Rezultatas buvo geras, tačiau didesni kiekį teks bandyti ruošti kitą vasarą :). Italai džiovintus pomidorus vartodavo žiemą, kuomet nebūdavo šviežių. Šiais laikais šis skanėstas mėgstamas įvairiais metų laikais ir įvairiose šalyse.

Patiekalui reikės:
makaronų,
saulėje džiovintų pomidorų aliejuje (itališkai pomodori secchi),
smulkiai tarkuoto kieto sūrio,
prieskonių: raudonėlio ir/ar baziliko, pipirų, druskos,
šlakelio aliejaus.

Makaronus beriam į pasūdytą verdantį vandenį. Aliejaus į vandenį galim ir nepilti, jeigu makaronus valgysim iš karto, o jeigu jų liks ir kitai dienai, tai aliejus pravers, nes makaronai mažiau sulips tarpusavyje.

Išvirtus makaronus pabarstom prieskoniais. Šiek tiek nuvarvintus ir pasmulkintus pomidorus dedam ant makaronų, pabarstom tarkuotu sūriu.


Skanaus!

2010 m. sausio 19 d., antradienis

Naminiai florentinai

Šiemet per žiemos šventes visiems dovanojau šiek tiek šilumos, nes visos dovanos buvo saldžios ir ką tik iš šiltos orkaitės :).

Jeigu prie kalėdinių meduolių ir pyragų teko praleisti ne vieną vakarą, tai toks atradimas, kaip naminių florentinų kepimas, buvo tikra palaima :).

Visiems taip patiko, kad prispyrė prie sienos – išduok receptą. Bet ką išduoti, kad recepto praktiškai nėra :).

Bandžiau internete aiškintis florentinų kilmę, tačiau vieno ir tikslaus atsakymo neradau. Nors kas pirmiausiai šauna į galvą - kad šių skanėstų tėvynė Florencija. Tačiau istorija to galutinai nepatvirtina, nors vis tik dažnai galima rasti informacijos, kad tai itališkas sausainis. Radau informacijos, kad florentinų tėvyne galima laikyti ir Austriją bei Prancūziją. Na, kaip ten bebūtų su ta jų kilmę, tačiau tiesa ta, kad florentinai yra populiarūs Europoje, kad gali būti įvairių formų ir sudėties, aplieti šokoladu ir pan.

Florentinams reikės:
250 g miltelių florentinams, kurių galima įsigyti Delona parduotuvėje,
įvairiausių mėgstamų priedų: riešutų, sėklų, džiovintų vaisių ir pan.

Nors ant pakuotės parašyta, kad miltelių ir priedų santykis 1:1, tačiau priedų visada dedu šiek tiek daugiau ir niekas nuo to ypatingai nenukenčia.

Naudojant riešutus, jų odeles reiktų nulupti. Lazdyno riešutų odelė greičiau pašalinama juos pakaitinus sausoje keptuvėje ar orkaitėje, migdolų – nuplikinus karštu vandeniu.

Jeigu naudosite džiovintus vaisius ar uogas, geriau juos pasmulkinti, ir rinktis mažiau saldžius.

Bandžiau naudoti cukatus, tačiau jie per daug sukietėja, o tai pavojinga dantukams :).

Taigi, milteliai su priedais gerai išmaišomi ir dedami į popierines formeles, kurios naudojamos keksiukams kepti. Į kiekvieną formelę dėjau po šaukštą mišinio. Formeles sustačiau į kepimo skardą ir 5 minutėms pašoviau į iki 210° C temperatūros įkaitintą orkaitę. Po poros minučių florentinai pradeda burbuliuoti. Labai svarbu neperkepti, nes visas gėris keliaus į vieną vietą... Ištraukti karšti florentinai „šnekasi“, tad su visomis formelėmis perkelkite ant grotelių ir netrukdykite jiems baigti pokalbį :). Iš popierinių formelių florentinus išimti paprasta.


Florentinus galima aplieti šokoladu, tačiau maniškiai to nebesulaukia :).

Skanaus!

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Avinžirnių ir džiovintų grybų sriuba

Sriubą dažniausiai verdu kelioms dienoms didesniame puode. Nors pati jos valgau mažai (ką pasakytų mama? :)), tačiau namuose ją greitai sunaikina kiti valgytojai.

Prisimenu, vaikystėje pietūs prasidėdavo nuo sriubos, o vakarienei būdavo tik sriuba, likusi nuo pietų :).

Kai atsibodo visos etatinės sriubos, beieškant ko nors naujo – atradau avinžirnius. Ir skanaujam juos ne tik sriubose. Bet šį kartą – sriuba.

Avinžirnis yra senovinė žemės ūkio kultūra. Jo tėvynė yra Pietvakarių Azijoje. Lietuvoje neauga, nes jam per šalta :). Šiame žirnių pusbrolyje gausu baltymų, todėl avinžirniai yra plačiai naudojami vegetarų patiekaluose. Jie maistingesni už žirnius, ir kas svarbu – pagamina mažiau dujų organizme :).

Sriubai reikės:
250 g avinžirnių,
geros saujos džiovintų grybų,
poros bulvių,
morka,
sultinio (apie 2 l),
pipirų, druskos, lauro lapų,
petražolių.

Avinžirnius pamerkiu vakare, todėl kitą dieną jie išverda greičiau nei per 1 val. Arba išvirus dedu į šaldytuvą ir į sriubą jie subyra po dienos kitos. Grybus taip pat merkiu vakare.

Atskirai išverdami avinžirniai ir grybai.

Į sultinį sudedam pjaustytas bulves, morkas, prieskonius. Jiems baigiant virti, dedam avinžirnius ir grybus. Kadangi šie jau būna virti, tai telieka sriubai tik užvirti dar kartą.

Mes mėgstam tirštesnes sriubas, tačiau tirštumą galima reguliuotis savarankiškai – mažiau vandens, daugiau bulvių ar atvirkščiai :).

Sriubą pagardinam šviežiomis arba džiovintomis petražolėmis. Kas mėgsta – grietine.


Skanaus!

2010 m. sausio 1 d., penktadienis

Su baltomis šventėmis!


Gražių visiems metų!


Ačiū :) Arigatou

Pirmiausia ačiū mano bendrakeleiviui :).

Ačiū gidams, kurie buvo tikrai šaunūs.

Ačiū visiems, kurie jau lankėsi Japonijoje ir labai labai padėjo visais patarimais. Tai Danguolei ir jos šeimai, Arūnui, visiems tinklapių rašytojams, kurie dalinasi savo kelionių ispūdžiais.

Tomui už super kompaktą.

Visiems, kurie laukė lauktuvių ir išklausė mano 5 valandų pasakojimą apie šią kelionę: Ievai, Astai ir Mindaugui, Jurgai ir Dariui, Karolinai ir Deimantei, Tomui, Irenai, Marijai, Kristinai, Ingridai.

Ir visiems, kurie išklausė trumpesnį variantą :).

Ir tiems, kurie turėjo kantrybės perskaityti šį pasakojimą.

Keturiolikta diena. Iki kito karto :)

Skridome skridome ir parskridome :).

Trylikta diena. Osaka

Atsisveikinę su Tokyo vykome į Osaką. Kadangi kelias ilgas, tai turėjome ramias laiko peržiūrėti nuotraukas, pasigalvoti, ar visas lauktuves nupirkome, ir paskutinį kartą draugiškai su visais japonais papietauti traukinyje :).

Į Osaką atvykome vėlai, tačiau dar spėjome pasivaikščioti po gatves, kurios yra po miestu ir žinoma, pavakarieniauti :).

Dvylikta diena. Nikko

Sutartoje stotyje mus pasitiko paskutinė gidė Akemi. Buvo graži, saulėta diena. Vykome į kalnus. Pasirodo, kad kalnuose kursuojančiuose traukiniuose duris reikia atsidaryti patiems. Taip yra todėl, kad traukiniui stovint į vidų neitų šaltis. Protinga :).

Gal saulutė, o gal šeštadienio nuotaikos veikė, bet mūsų gidė užsnūdo traukinyje. O ir mums būtent šią dieną jau pasireiškė namų ilgesys. Todėl bildėjome tylūs.

Nikko šventyklų miestelis kalnuose. Gidė pasakojo, kad kalnuose gyvena beždžionės, ir ji, kadangi užsiima kopimu į kalnus, yra mačiusi šiuos gyvūnus gyvai. O aš jau taip tikėjausi, kad galėsiu, kaip elnius Naroje, paniurkyti ir beždžiones :). Prisimenate 3 beždžionėles, kurios viena užsidengusi akis, kita burna, trečia ausis. Tai kilo būtent iš šių vietovių. Ant vieno seno pastato puikiai išsilaikęs šis drožinys. Tai tarsi gyvenimo ratas, kuomet mama susilaukia trijų beždžionėlių ir moko negirdėti, nekalbėti ir nematyti blogio. Tačiau vaikai neklauso. Aplink visą pastatą išdrožinėtos įvairios gyvenimo akimirkos, kurios vėl prasideda nuo tos pačios vietos, apėjusios ratą aplink.



Nikko šventyklos gerokai skyrėsi nuo visų mūsų matytų. Pirmiausia spalvomis, antra pačia struktūra, statymo būdu. Labai daug drožinių, kurie yra padaryti ant vienos 40 cm storio lentos. Jie nėra surinkti iš atskirų detalių. Daug Nikko šventyklų rekonstuojama.


Be beždžionių čia galima pamatyti, kaip japonai įsivaizdavo dramblį, kitus gyvūnus. Vėl susidūrėm su simbolizmu – miegantis katinas, ne tik sėkmės simbolis, tačiau jam miegant reiškia, kad namuose yra ramybė ir taika. Lipom į aukštą kalną, kur stovėjo gervė – ilgaamžiškumo simbolis.

Prie šventyklų daug kur galima pamatyti sakės statinių virtines. Šventyklose šis gėrimas mielai naudojamas :).

Šventyklos atrodė tokios ramios ramios, snieguotais stogais. Buvo tiesiog gera pasivaikščioti.

Kadangi kitą rytą laukė ilga kelionė iš Tokyo į Osaką, ilgai Nikko neužsibuvom. Parvykome tamsiai ir vėlai.

Vienuolikta diena. Yokohama. Tokyo

Yokohama antras pagal dydį Japonijos miestas. Tačiau tai jau greičiau Tokyo dalis. Ten vykome darbo reikalais, todėl pats pusdienis nebuvo super įdomus. Dar ir todėl, kad pylė lietus.

Po pietų grįžome į Tokyo ir likusią dienos dalį nutarėme praleisti elektronikos stebuklų pasaulyje. Nuvykome į specialų rajoną, kur karaliauja tokios parduotuvės. Ir galbūt daugelis man duotų į galvą už tai, ką dabar pasakysiu, bet – mums tai nepadarė jokio įspūdžio. Žinoma, jeigu jau labai rimtai planuoji, ką nors pirkti, tai kelias dienas ieškai, skaitai internete, klausinėji draugų, tuomet, jeigu dar randi – nusiperki. Kad prekės būtų daug pigesnės – tikrai nepastebėjom. Kaip tik palyginom mūsų turimų ir čia parduodamų tų pačių modelių kainas, ir padarėm išvadas, kad kainos panašios. Kad pasirinkimas didesnis – nesiginčysiu. Turbūt didesnį įspūdį padarė tai, kad visos prekės yra sukištos į tokius mažus plotus, kad mūsų Gariūnai geriau atrodo. Parduotuvės per kokius 5 - 7 aukštus. Vienoje, net pardavėjo teko ieškoti per aukštus. Taip prasivaikščiojus po elektronikos parduotuves, parvykome iki ryokano ir vietiniame turgelyje nusipirkome po japonišką chalatą ir likusias lauktuves :).

Dešimta diena. Tokyo

Šią dieną mūsų gidas buvo Ryuichiro (trumpiau Ichiro) – pats vyriausias (jam 72) iš visų gidų, bet ir pats energingiausias ir linksmiausias. Tą supratau dar prieš kelionę, kai jis atsiųsdavo įvairiausių juokelių ir vis rašydavo: „cha cha cha, pajuokavau“. Japonų ir mūsų šypsenėlės skiriasi, tai svarbu žinoti, nes nežinia, ką jie ten gali gauti laiškuose :).

Japonijoje labai populiarūs įvairūs komikai. Televizijose pilna įvairių laidų (Lietuvos televizijos taip pat turi keletą laidų su japoniškomis idėjomis), spauda ir pakelės skelbimų lentos mirga nuo pavadinimų. Pirmiausia vieta, kur žmogus gali išgarsėti, kaip komikas – gatvė. Pro šalį einantys palaiko tokias iniciatyvas, leidžiasi į pokalbius, patys kvailioja. Taip ir mes patekom į vieno komiko, su labai juokinga apranga, gatvės pasirodymą. Mūsų gidas kartu su juo plojo, kalbėjosi. Buvo visai smagu stebėti :).

Kita kultūra – komiksai. Ne tik žurnalai, knygos, bet ir komiksų bibliotekos – sėdi japonai prie kompiuterių ir skaito. Visas tas komiksų fanatizmas gerai atsispindi ir japonų išorėje. Kai matai jaunimą, kurie nenulimpa nuo telefonų, tai dar nieko, bet tiek metro, tiek traukiniuose net ir kostiumuoti pareigūnai skaito komiksus. Tai dar būtų nieko, bet jų telefonų aparatai yra apkabinėti įvairiausiais pakabukais. Ir kokių tik spalvų nematėm. Geriausiai atrodė paršiukų ir stipriai salotinės spalvos pakabukai :). Tiesa, neteko matyti kitokio, nei atlenkiamas telefonas. Klausėm gido kodėl? Pasirodo, viskas prasidėjo nuo moterų (kas verčia suktis pasaulį :)). Kadangi moterų rankinėse viskas dažniausiai metama į vieną skyrių (galiu patvirtinti, kad ne visos taip daro :)), tai dažna problema tapo, kad neužrakintas ar atsirakinęs telefonas ima ir kam nors paskambina :). Su atlenkiamu telefono aparatu problemų sumažėjo. O vyrai, nusižiūrėjo nuo moterų, ir taip pat panoro tokių aparatų. Nežinau, kiek tai tiesa dėl vyrų, bet kad visi naudojasi atlenkiamais, tai faktas.

Grįžtant prie mūsų pasivaikščiojimo po Tokyo, gidas parodė seniausią pastatą Tokyo – maža maža nameliuką. Pasirodo, kad jį jau ardo. Niekas čia nesiterlioja, nes žemė labai brangi, o įvairiausios senienos tik darko miesto veidą. Įdomus požiūris – ką? :).

Taip pat yra renovuojama viena seniausių miesto stočių. Ji dengiama stiklo plokštėmis, nes nesiderina prie visų dangoraižių.

Įdomu stebėti, kaip darbininkai stabdo eismą ir pėsčiuosius, jeigu kokia nors mašina, ką nors iškrauna. Labai svarbu – žmonių sveikata ir gyvybė. Keli darbininkai švilpia, užtveria vos ne visą gatvę. Gerai, kad viskas vyksta labai greitai, nes taip galima ir žiaurius kamščius sudaryti.

Visai ne koks žaizdelis šalia lotosų augimvietės – purvina bala :(.

Su Ichiro taip pat užsukome į vieną prekybos centrą, bet šį kartą buvo įdomiau, nes mūsų gidas aistringas žvejys, todėl pasakojo apie savo laimikius ir net nuotraukas rodė. Juokėmės, kad lašiša prekybos centre atvežta iš Norvegijos :). Japonai suvartoja visas žuvies dalis. Pamatėme pakuotę su pelekais. Gidas pasakojo, kad jie šiek tiek parūkyti ir yra skanu keletą tokių įsimesti į sakę. Žvejyba Ichiro susidomėjo tuomet, kai bandė atsikratyti priklausomybės azartiniams lošimams, kurie taip pat labai populiarūs Japonijoje. Jam pavyko – šaunuolis.

Kadangi mūsų gidas buvo vyresnis, tai jam ir uždavėm klausimą apie japonų ilgaamžiškumą. Na mūsų versija buvo, kad tai sąlygoja geras maistas, gyvenimo būdas ir panašūs dalykai. Tačiau Ichiro tik nusijuokė ir atsakė, kad ne. Tai daugiau dėl geros sveikatos sistemos, rūpinimusi žmogumi ir jo sveikata. Nors mes dar pridėtume ir savo versiją: japonas pensininkas niekada nesėdi namuose, jis mokosi kalbų, lanko įvairius kursus, keliauja, neniurzga. Garantuotai ir tai padeda :).

Patraukėm link imperatoriškojo parko. Prie įėjimo mažoje būdelėje sėdėjo du darbuotojai. Vienas paduoda įėjimo leidimą, kitas į paima, kai eini atgal. Nors abu sėdi vienoje mažoje būdelėje. Na tiesiog darbo pasidalinimas :). Tačiau, kaip pasakojo gidas, nėra jau taip lengva prarasti darbą Japonijoje. Viena priežasčių, kad darbuotojai yra labai specializuoti ir vieną atleidus, kitą tektų ilgai mokyti kol jis įgytų atleistojo kvalifikaciją.

Parkas labai didelis. Pasirodo, kad jo gilumose po šiai dienai gyvena ir imperatoriškoji šeima. Ja visi labai didžiuojasi, gerbia, žino visus jos narius, su jų atvaizdais leidžiami įvairūs kalendoriai ir pan.

Tik šiame parke teko matyti, kaip formuojami medžiai. Kiekviena jų šakelė labai kruopščiai pririšama, karpoma manikiūrinėmis žirklutėmis. Tačiau, dar yra ir kitos tokio kiekvienos šakos rišimo priežastys – kad jų nenulaužtų vėjas ar sniegas, kurio Tokyo beveik nebūna :).


Parką juosia aukšti kuorai, kurie dar yra apsupti kanalo. Gidas pasakojo, kad kažkoks užsienietis buvo įšokęs į kanalą nuogas. Tuoj pat prisistatė apsauga. Žmogus išsigando, pradėjo lipti siena, bet, aišku, kad jį pagavo. Tai japonai greitai visą tą reikalą perkėlė į komiksus :).

Aplankius kitas įdomias bei žymias ir nelabai miesto vietas, patraukėme vakarienės, o vėliau į ryokaną.


Devinta diena. Tokyo

Tokyo visai šalia Kamakuros, todėl atvykome gana anksti, greitai susiradome ryokaną ir laukėme gido. Kazutaka Okawauchi (į jį kreipėmės Kawachi) atvyko laiku. Dar prieš kelionę derinom, ką su kiekvienu gidu norėtume pamatyti ir aplankyti, minėjom, kas mus domina. Tačiau su Kawachi kokią valandą paklaidžioję po prekybos centrus, supratome, kad kažkas kažko nesuprato. Na užeiti į vieną kitą prekybos centrą ir pasižiūrėti, ypač į saldumynų skyrių gal ir įdomu, bet, kai jis pasakė, kad dabar eisim į trečią – mes pasakėm – stop. Kaip galima mandagiau pasakėm, kad ačiū, gal galima pamatyti ir kitus objektus :). Visada naudinga yra šiek tiek paskaityti apie vietas, kurias lankysi. Žinojom, ką lankysime kitas dienas būdami Tokyo, tad su Kawachi patraukėme link Tokyo Tower. Pakilome, tačiau... ech tas apniukęs oras :(. Nors įspūdžiui susidaryti užteko. Vat iš ten ir apžiūrėjom, kur dar norėtume nuvykti šiandien. Bokšte beveik prie kiekvieno lango įrengta informacinė elektoninė lenta, kurioje visi objektai, kurie yra ir prieš nosį. Paspaudus – rodo informaciją apie objektą.







Iš jau buvusiųjų Tokyo teko girdėti apie virš miesto pakeltą vienabėgį traukinuką, kuris važiuoja be vairuotojo. Užsimanėm pasivažinėti ir juo. Gidas pasakojo, kad ankščiau buvo daug problemų, kadangi nuo stipresnio vėjo traukinukas sustodavo, tačiau problemas greitai išsprendė.


Traukinukas visai smagus, juo apvažiuoji nemažą dalį miesto ir per įspūdingą Rainbow bridge patenki į dirbtinę salą. Jei nežinotume, tai turbūt neįtartume, kad ji dirbtinė. Pravažiavome didelį velnio ratą. Gidas pasakojo, kad dabar juo pasisukti stengiasi labai daug žmonių, kadangi jis bus išardytas gana greitai. Pasirodo, kad dar prieš jį statant jau buvo žinoma tiksli jo pabaigos diena. Dirbtinoje saloje daug gyvenamųjų kvartalų, vaikų žaidimų aikštelių, net dirbtinas paplūdimys.


Parvažiavome į tikrą salą ir užsukome vakarienės. Kaip tik čia ir buvo ta vieta, kai patiekalus virėm patys. Šalia savo makalionų valgėme tofu, kažkokius užkandžius, kuriuos rekomendavo gidas. Tiesa, jis dar prieš vakariene paklausė, ar galėtų prisijungti ir jo žmona. Taip, žinoma. Įdomus pastebėjimas – mums gana sunku buvo įvardinti japonių amžių. Na ta mergytė, kuri atėjo, galėjo greičiau būti jo dukra, bet, kad žmona, ir kad jie vienmečiai, tai jau buvo sunku patikėti. Jiems apie 40 metų (kiekvienam, o ne kartu sudėjus :)).

Kadangi dar nebuvo vėlus vakaras, paklausėm ar negalėtume kartu išbandyti dar vieną japonišką malonumą – nueiti į karaoke. Nuėjome. Ką galiu pasakyti – pas mus geriau. Ten – tave įkiša į mažą kambariuką (kas bijote mažų patalpų – geriau nerizikuoti :)), kuriame yra TV ir visa reikiama įranga, muzika visu garsu, palubėse šviesos lempa. Pasirinkimas, ką dainuoti – didžiausi tomai, yra ir angliškų dainų, tačiau mes per menkai jas žinojom su visais žodžiais ir tikslia melodija. Viską išgėlbėjo The Beatles :). Prašėm, kad japonai padainuotų, kas pas juos populiaru. Pasirodo, kad japonai tokiuose baruose turi net savo vardinius mikrofonus, kurie neša sėkmę :).


Pabaigus dainas patraukėme link savo ryokano.

Aštunta diena. Kamakura

Po sočių ir įvairių pusryčių, kurie šį kartą buvo pateikiami bendroje patalpoje, leidomės į kelią.

Nori mus pasitiko sutartoje stotyje. Važiavome link Kamakuros. Čia, be visų šventyklų, yra ir didžiausia Budos statula po atviru dangumi. Kažkada ji buvo po stogu, tačiau gaisras padarė savo. Kamakura yra buvusi ir sostinė.

Nori yra kilęs iš šio miesto, jo mama vis dar čia gyvena. Todėl jis žino visas gražiausias ir paslaptingiausias vietelės, kurias ir mums parodė.

Pakeliui link miesto stebėjome banglentininkus, nors bangų praktiškai nebuvo.

Važiuojant kalba pasisuko apie socialines išmokas. Pasirodo, kad japonas, išėjęs į pensiją negauna jokių išmokų, jokių pinigų 5 metus. Todėl jeigu nepasitaupei dar dirbdamas, tai sukis kaip išmanai. Mes pasijuokėm, kad valdžia laukia, kad dalis numirs ir nereiks mokėti, tačiau japonai ilgaamžiai. O tai ką daryti, jeigu neturi tos sumos, kurios tau reikia pratempti tuos 5 metelius. Nori pasakojo, kad japonai tam laikui dažnai išvyksta gyventi i Tailandą, kur labai panaši kultūra, klimatas, maistas, bet viskas daug pigiau. Vėliau parvyksta atgal į namus. Gidas klausė, o kaip mūsų šalyje. Tai išgirdęs, kad mokama nuo pirmos dienos, pasakė: „very good system“, bet kai išgirdo kokia apytiksliai tai yra suma jo žodžiai buvo: „very bad system“.

Aplankėme samurajų namus. Kaip pasakojo Nori, samurajai yra geriečiai, o nindzės – blogiečiai :). Mes, aišku, puolėm klausinėti apie karachiri ir panašius dalykus :).

Kamakuroje didžiausio susižavėjimo sulaukė bambukų giraitė. Aukšti aukšti, žali žali, tušti tušti :). Aukščiu jie panašūs į mūsų beržus. Tik va tokiais jie užauga per 2 metus. Todėl ir bambukiena tokia pigi :). Ne paslaptis, kas pas mus vadinami bambukais. Japonijoje tai – tvirtumo simbolis. Kaip ir kerpės: pas mus tai tingumo, nevalyvumo simbolis, Japonijoje – tai kantrybės, nes kerpei reikia labai daug pastangų augti ant akmenų.

Po poros metų bambukus kerta. Jų uglius valgo. Mums pasisekė, kad lankėmės giraitėje, kai jie dar nebuvo kertami. Už giraitės – seni arbatos namai ir kalnų kriokliukas. Japonai gali valandų valandas sėdėti ir klausytis jo čiurlenimo.

Pasukom link šventyklų, kurios įrengtos tarp kalnuotų vietų. Kalnuose dar neišnykę seni perėjimai iš vienos šventyklos į kitą. Kalnuose olos, kurioje - Budos statulėlės.



Aplankę dar keletą šventyklų užsukome į arbatos namus. Tikroji arbatos ceremonija gali užtrukti iki 6 valandų. Mums užteko ir 30 minučių :). Namų darbuotoja parodė, kaip apliekamos tokios ceremonijos, kokie simboliai ką reiškia. Paprastai gėriamos dvi arbatų rūšys, valgomas mažas sausainis. Arbatos namai turi savo sodą, kuriame galima klausytis ramybės...


Nustebino, kad keli maži pastatai šalia šventyklų apklijuoti lipdukais su užrašais. Nori paaiškino, kad tai daroma, siekiant išvengti įvairaus pastatų terliojimo ir subraižymo įvairiais užrašais. Pasirodo, tai daroma ir Japonijoje, bet civilizuotai :). Leistinose vietose galima klijuoti lipdukus su įvairiais užrašais. Taip, kad užrašyti Katia+Saša=KML galima ir civilizuotai :).

Didžiausia Budos statula ne tokia jau ir didelė. Tiesa, į ją galima įeiti. Budos nugaroje yra angos, kurios atidaromos, kad viduje būtų oro. Atrodo, kaip koks robotas su elementais :).

Kadangi Nori šio miestelio įvairių bendruomenių narys, tai visur ėjome nemokamai, jo mašiną jau pažindavo iš toli :). Čia turbūt kaip ir pas mus – savivaldybės pareigūnas turi įvairių privilegijų :).

Užsukome paskutinį kartą papietauti su Nori. Jis išsitiesė žemėlapį, ir baisingai viskuo domėjosi. Pasikeitėm dovanomis, gražiais palinkėjimais ir patraukėm į mūsų ryokaną, kurio kambaryje tilpo tik dvi lovos. Taip, šį kartą buvo lovos. Aš net pasipiktinau :). Ir miegojosi kažkaip kietai :).