2010 m. vasario 28 d., sekmadienis

Suši


Arba kelionė atgal.


Turbūt skaitytojai pamanė, kad vėl keliam sparnus į Japoniją. Tikrai būčiau nieko prieš :). Tačiau šį kartą keliausiu tik prisiminimuose, nes lygiai prieš metus buvome tekančios saulės šalyje. Šiandien galvojau, kas liko po kelionės, na išskyrus prisiminimus ir nuotraukas. Liko žmonės. Su jais susirašau, jie mus prisimena, klausia kaip sekasi, atsiunčia nuotraukų. Neįtikėtina, bet aktyviausiai bendrauja mūsų vyriausias gyvenimiška patirtimi gidas. Kuomet į Japoniją buvo nuskraidinta M. Jovaišos paroda Neregėta Lietuva, jis atvyko į parodą, ten susipažino su organizatoriais ir parašė labai šiltą laišką. Vienas mano draugas, besidomintis fotografija, sako, kad seniai buvo sugalvojęs taip fotografuoti Lietuvą ir šiek tiek skeptiškai dabar žiūri į tokius projektus, kaip Neregėta Lietuva. Na mano klausimas, kodėl to nepadarė, jeigu sugalvojo? Teigia, kad tam reikia rėmėjų? Kodėl nesusirado? Tam reikia žmonių, ryšių ir pan. Kodėl jų neturi, nekuria ar neišlaiko? Klausite, kur aš čia suku? Į žmones, bendravimą ir sukurtus santykius, kurių nereiktų nutraukti, išsižadėti ar pamesti, jeigu jie mums ką nors reiškė. Suši nemokėčiau valgyti viena :). Man tai - draugų maistas :).

Japonijoje yra toks posakis, kad valgoma viskas, išskyrus mėnulio atspindį šulinyje. Tačiau, tai dalis tiesos, kadangi japonai gana išrankūs. Valgydami jie privalo matyti, ką valgo, todėl jų lėkščių turinys nesimaudo padažuose, ir yra labai aiškus, estetiškai sukomponuotas, neperkrautas. Jie neturi pagrindinio patiekalo, nes viskas kas bus valgoma sudėliojama ant stalo. Sočiausiai valgo ryte. Turbūt žinomiausi japoniški patiekalai yra vadinamieji suši.

Norimaki suši reikės:
5 skrudintų jūros dumblių lapelių Nori,
400 g suši ryžių,
150 g lašišos,
1 avokado,
šlakelio ryžių acto,
žiupsnelio cukraus,
žiupsnelio druskos,
majonezo,
sojos padažo,
marinuoto imbiero,
japoniškų krienų Wasabi,
sezamo sėklų.

Ryžius beriam į kiaurasamtį ir nuplauname. Paliekame nuvarvėti apie 20 min. Beriam į puodą ir užpilam vandeniu. Jo pilu tiek, kad virš ryžių būtų apie 2 – 3 cm vandens. Kaičiam ant kaitrios ugnies. Užvirus mažinam karštį ir verdam dar apie 15 – 20 min. kol susigers vanduo. Ryžiai turėtų būti lipnūs, bet neturi virsti koše :). Išvirtus paliekam uždengtus dar 10 min.

Į atvėsintus ryžius beriam cukraus ir druskos, pilam ryžių acto. Gerai permaišome.

Lašišą, avokadą ar kitus naudojamus priedus supjaustom plonomis juostelėmis.

Dubenėlyje pasiruošiam vandens ir sojos padažo tirpalą, kuris bus naudojamas rankoms vilgyti. Kitaip būtų sunku susitvarkyti su ryžiais :).

Suši formavimui aš naudoju bambukinį kilimėlį. Skaičiau, kad žmonės sugeba ir be jo. Tačiau, man jis tikras pagalbininkas :).

Tiesiam bambukinį kilimėlį ant stalo. Nori lapą dedam šiurkštesne puse į viršų. Šlapinam rankas vandens-sojos tirpale. Imam ryžius ir plonu sluoksniu dedam juos ant Nori lapo, iki krašto palikdami apie 2 cm. Vienam ritinėliui sunaudoju apie 2 saujas ryžių.

Paskleistus ryžius šiek tiek patepu majonezu.

Krašte dedam lašišos ir avokado juosteles.

Ryžiais nepadengtą Nori lapo kraštą suvilgome vandens-sojos tirpalu.

Ritinėlį kilimėlio pagalba sukam taip, kad įdaras liktų viduryje. Šiek tiek paspaudžiam, kad ryžiai tvirtai suliptų. Ritinėlį išvyniojam iš kilimėlio.

Ritinėlio galus sutvarkome juos užlipindami ryžiais :).


Pjaustome plonu peiliu, vis jį nuvalydami.

Aš ritinėlį dalinu į 8 suši. Pjaunu per pusę, tas dalis dar kartą per pusę, ir paskutinį kartą per pusę :). Taip suši gaunasi vienodo dydžio.

Vieną suši viršūnėlę baksteliu į sezamo sėklas.

Valgom dažydami į sojos padažą su wasabi krienais. Šalia ir marinuotas imbieras, kuris leidžia pajusti vis kito suši skonį :).

Suši Japonijoje dėliojamas ant medinių padėkliukų, kaip ir viskas valgomas lazdelėmis :).


Kvieskite draugus :).

Skanaus!

2010 m. vasario 23 d., antradienis

Pavasaris ant palangės


Apgavus hiacintų svogūnėlius ir šaldytuvo pagalba suvaidinus jiems žiemą, pavasaris ne tik už lango, bet ir ant palangės :).

Viskas prasidėjo labai kukliai ir nedrąsiai :).


Bet kuomet kuklumas išėjo iš mados, pavasaris skleidėsi šviesiomis spalvomis ir viliojo svaiginančiais kvapais :).

Malonūs prisiminimai


Dar iš savo stovyklinių laikų pamenu vieną dainą, kurią dažniausiai dainuodavom prie laužo, ir kuri visada kelia tik gerus prisiminimus apie draugus :).

Pamenu mačiau kadaise buvo ta skara,
Tu jauna pečius gaubeisi vakar vakare,
Vakar vakare, vakar vakare…
O dabar suabejojau – buvo ta skara?
Ar aš viską išgalvojau vakar vakare?
Vakar vakare, vakar vakare…

Prabėgusį savaitgalį vienas lauktas siuntinukas mane taip pradžiugino ir „užkabino“, kad niūniavau net troleibuse. Kelis kartus net per garsiai :)).

Turbūt knieti, kas gi ten tokio buvo :).

Prašom pasigrožėti ir pavydėti. Ir laiško, kuris rašytas ranka :).


Renata, nors jau sakiau ačiū, bet dar vienas papildomas kartas niekam nepakenkė. Ačiū :).

Tiesa, perspėju, kad užsakymų nepriima :). Piešia nesavanaudiškai ir tik labai svarbiems asmenims :).

Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti... Gerai jau gerai, daugiau nedainuosiu :))).

2010 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Lietiniai su ikrais


Nors šiuos blynus galima valgyti su kuo tik širdis geidžia, ir šie blynai turbūt visų namuose yra kepami nuo vaikystės :). Mes šį kartą nusprendėme, kad lietinius valgysime su ikrais, ir taip žiemą, kuri daugeliui jau greičiausiai atsibodo, varysime iš savo terasos :). O kadangi jau šį savaitgalį žadama teigiama temperatūra, tai turbūt pasirinkimas taip valgyti buvo tinkamas :).

Sakoma, kad ikrai ypatingas delikatesas ir didelių pinigų simbolis. O kad taip Dievui į ausį :). Giliausios ikrų vartojimo tradicijos, žinoma, kad Rusijoje. XII a. ikrus statinėmis sūdydavo ir šaukštais kabindavo net prasčiokai. Kartu su rusų emigrantais po platų pasaulį keliavo ir ikrų valgymo tradicijos. Įdomu, kad Europoje juodieji ikrai buvo laikomi nuodingais, o Amerikoje jie buvo pateikiami tik vergams, dirbantiems sunkų darbą. Pasak vieno garsiausių rusų operos dainininko F. Šaliapino, ikrais ne užkandama, o jie užgeriami degtine :). Na, manau, kad mums iki to dar laaaabai toli :).

Lietiniams reikės:
1 kiaušinio,
1 puodelio pieno,
300 g miltų,
2 puodelių vandens,
3 šaukštų aliejaus,
žiupsnelio cukraus,
žiupsnelio druskos,
indelio ikrų.

Kiaušinį išplakame su druska ir cukrumi.

Pilam pieną. Išmaišome.

Beriam dalį miltų ir pilam šiek tiek vandens. Maišome. Vėl beriam miltų ir pilam vandens.

Galiausiai pilam aliejų ir viską gerai išplakame, kad neliktų gumulėlių.

Viską patogiausia maišyti šluotele.

Keptuvę patepam aliejumi ir pilam samtį tešlos. Pakėlę keptuvę nuo ugnies formuojam blyną.

Blyną verčiam, kuomet pajudinus keptuvę, jis lengvai atlimpa nuo dugno.


Iš šių produktų iškepu 10 lietinių.

Ant blyno pasėjam šiek tiek ikrų :). Susukam arba sulankstome. Jeigu spėjo atšalti, pašildom jau susuktus.

Skanu valgyti su grietine, ar užspausti šiek tiek citrinos.

Skanaus!

Under solen


Dar vienas filmas, pasiskolintas iš Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje filmotekos. Kadangi nei viena skandinavų kalba laisvai nekalbu, ir kadangi žinau tik kelis suomiškus žodžius, ir kadangi mano nusižiūrėtą filmą jau buvo kažkas pasiskolinęs, ir kadangi nesinorėjo išeiti be filmo, tai rinkausi pagal pakuotės viršelį – taip dar niekada nedariau :). Ir pataikiau :). Pasirodo ir taip galima neprašauti :). Tiesa, paklausiau biuro darbuotojos, ar filmas nėra labai depresinis - skandinavai tokius oi kaip mėgsta kurti :). Taigi - Under solen (Under the Sun).

Pagal H. E. Bates The Little Farm
Švedija, 1998 m., 123 min.
Rež. Colin Nutley
Vaidina:
Olof - Rolf Lassgard
Ellen Lind - Helena Bergstrom
Erik Jonsson - Johan Widerberg

Filmas prasideda žodžiais iš Hebrajų biblijos (Book of Ecclesiates):
“for every thing there is a season, and a time for every purpose under heaven”

1950 metai. Olof po motinos mirties dienas leidžia savo ūkyje, kuriame labai trūksta šeimininkės rankų. Padėtį apsunkina, kad jis nemoka nei rašyti, nei skaityti ir yra priklausomas nuo savo jauno ir sukto draugo Eriko, kuris kadaise buvo jūreivis ir mėgsta pasigirti turėtų moterų skaičiumi. Vieną dieną Olof paduoda skelbimą į vietinę spaudą, kad „39 (nors jam jau sukako 40) metų ūkininkas ieško namų šeimininkės – ekonomės“. Paprašo, kad moterys pridėtų ir nuotrauką. Skelbimo tekstą pamato smalsus miestelio kunigas, kuris netrunka viską išplepėti vietiniams. Ypač tuo pasipiktina Erikas, kuris iš Olof yra pasiskolinęs pinigų, ir net nemato reikalo grąžinti. Ateina du laiškai. Vienas netinkamas, nes moteris per jauna, o ir nuotraukos neįdėjo. Kitas – su nuotrauka, iš kurios žvelgia simpaniškas, ramus veidas. Ellen atvyksta į Olof ūkį ir nedrąsiai pradeda šeimininkauti. Olof įsimyli Ellen. Tai pirmoji jo moteris, kurios meilė ir fizinis ryšys daro Olof pasitikintį savimi. Erikas bando įvairiais būdais išgauti, koks tikrasis Ellen atvykimo tikslas – gal pinigai? Jis pašniukštinėja ir sužino, kad Ellen yra ištekėjusi. Olof vieną rytą kambaryje randa tik Ellen skarą ir laišką. Olof pirmą kartą pažinus meilę labai skaudu susitaikyti, kas atsitiko. Kas jam gali perskaityti Ellen laišką – Erikas. Tačiau šis gudrauja...

Filmas labai ramus, švelnus, romantiškas, tačiau visiškai ne saldus.

Įdomu tai, kad viena pagrindinių filmo aktorių Helena Bergstrom, vaidinusi Ellen, yra šio filmo režisieriaus žmona. Pažiūrėkite filmą ir suprasite, kodėl tai parašiau :).

Filmas buvo rodytas ir mano dažniau lankomame kino teatre Pasaka.

Ir pabaigai...

From the Bible, Ecclesiastes III (King James Version):
3:1 To every thing there is a season, and a time to every purpose under the heaven:
3:2 A time to be born, and a time to die; a time to plant, and a time to pluck up that which is planted;
3:3 A time to kill, and a time to heal; a time to break down, and a time to build up;
3:4 A time to weep, and a time to laugh; a time to mourn, and a time to dance;
3:5 A time to cast away stones, and a time to gather stones together; a time to embrace, and a time to refrain from embracing;
3:6 A time to get, and a time to lose; a time to keep, and a time to cast away;
3:7 A time to rend, and a time to sew; a time to keep silence, and a time to speak;
3:8 A time to love, and a time to hate; a time of war, and a time of peace.

Jonny Vang


Jau turbūt susidarė įspūdis, kad gyvenu virtuvėje :). Taip, vakarienė gaminu beveik kasdien, tačiau po jos galima pasimėgauti ir gerais filmais. Šį kartą - Jonny Vang.

Norvegija, 2003 m., 85 min.
Rež. Jens Lien
Vaidina:
Jonny Vang - Aksel Hennie
Tuva - Laila Goody
Magnus - Fridtjov Såheim

Mažas miestelis, kuriame visi viską vienas apie kitą sužino labai greitai. Jonny Vang turi planų pradėti verslą - prekiauti sliekais ir jų gaminamu produktu kompostu. Tam reikia paskolos, tačiau jis ir taip jau įklimpęs iki ausų ir visur visiems skolingas. Jis mielai susitikinėja su savo geriausio draugo Magnus žmona Tuva, kuri greitai jam paskelbia naujieną – ji laukiasi jo vaiko. Kažkam staiga ima labai nepatikti Jonny ir Tuvos santykiai – kažkas užvažiuoja jam kastuvu iš už nugaros, į jį šaudoma. O šalia dar ir kiti nemalonumai: motiną palieka jos keistas sugyventinis, ši sudaužo Jonny mašina, kuria jis ką tik įsigijo už žadamos paskolos pinigus, ir patenka į ligoninę, bare, išgirdęs įžeidinėjimus draugo Magnus ir savo adresu susilupa su vietiniais, kažkas sulaužo jo verslui skirtą įrangą. Atrodo, kad nelaimės nesibaigs ir pats laikas bėgti nuo jų. Tačiau nuo savęs nepabėgsi... Tuomet ir paaiškėja, ką reiškia tikra (net kraujo) draugystė, išsaugota nuo pat vaikystės dienų.

Atrodytų, kad filmas vien nesėkmių, avarijų, muštynių žmogaus finansinio žlugimo grandinė, tačiau jis visiškai ne pesimistinis. Priešingai :).

Puikią vaidybą, gražius šalies vaizdus dar papildo ir gera amerikiečių grupės Calexico muzika, kuri šiame filme yra Amerikos ir Meksikos muzikinių stilių mišinys.

Įdomu tai, kad pats filmo režisierius vyko į Ameriką, norėdamas gauti grupės leidimą naudoti jų muziką šiame filme. Jis pasiėmė nebaigtą versiją, tačiau susidūrė su problema, kur galėtų šią juostą parodyti. Ir vienintelė vieta, kur jam pavyko paleisti tam tikro formato juostą (VHS) buvo vaizdajuosčių nuomos punktas. Lankytojai, punkto vadovas, grupė žiūrėjo filmą ir klausėsi žodinio jo vertimo.

Tiesa, vardas Jonny tariamas kaip Jonas, o ne kaip Džonas :).

Filmas buvo rodytas ir paskutinėje Scanoramos programoje.

Ačiū, Šiaurės ministrų tarybos biurui Lietuvoje, kuris suteikė proga pasiskolinti šį filmą iš sukauptos filmotekos. Tikiuosi, kad graži idėja vėl atgims :).

2010 m. vasario 17 d., trečiadienis

Žėlinukai


Kai paskaitai pirktinių guminukų sudėtį, tai fantazija įsijungia neprašyta :). Taip gimė maniškiai gražuoliai, kuriuos, parinkus atitinkančias progą spalvas, drąsiai galima vadinti nacionaliniais žėlinukais :).


Želatina gaminama iš galvijų odų, kaulų ir pan. Produktuose ji gali būti žymima ir raide, kuri daugeliui kelia siaubą – E441. Nors teigiama, kad augalinių želatinos šaltinių nėra, tačiau tai tik dalis tiesos. Labai panašiai gali būti naudojamas agaras, kuris gaunamas iš jūrinių raudonųjų dumblių. Dar iš mokyklos laikų pamenu, kad rašydama referatą apie vandenynus, buvau radusi informacijos, kad geras marmeladas gaminamas naudojant raudonuosius dumblius. Manau, kad kalbėta apie tuos pačius dumblius :). Japonai mėgsta naudoti agarą gamindami įvairius saldumynus.

Žėlinukams reikės:
3 pakelių vaisių želė miltelių,
9 šaukštų birios sausos želatinos,
6 šaukštų cukraus,
3 šaukštų citrinos sulčių,
450 ml vandens.

Žėlinukų formavimui naudoju silikoninę formelę (nusižiūrėjau interneto platybėse), tačiau man ji per maža, ypač kai norisi pasigaminti šiek tiek daugiau. Todėl teko pasidairyti po namus ir atrasti papildomas formeles :).


Užvirinam ir atvėsinam vandenį.

Į 3 skirtingus puodus supilam želė miltelius, po 3 šaukštus želatinos, po 2 cukraus, įspaudžiam citrinos sulčių.

Mišinius užpilam vandeniu ir paliekam išbrinkti.

Išbrinkus dedam ant ugnies ir kaitinam kol viskas ištirps.

Atsargiai supilam į formeles ir statom į šaldytuvą.

Tiek iš silikoninės, tiek iš kitų „naminių“ formelių žėlinukai išsiima puikiai.


Skanaus!

2010 m. vasario 14 d., sekmadienis

Pyragas su marcipanais ir spanguolėmis



Kadangi sekmadienio oras nebuvo itin tinkamas ilgesniems pasivaikščiojimams, tai aplankius V. Kasiulio parodą „Rojaus sodai“ bei praėjus Literatų gatve, norėjosi traukti į namus ir su knyga sėdėti prie židinio. Tačiau namuose ramybės vis nedavė virtuvės spintelėje gulintis marcipaninės masės indelis. Kur jis keliaus jau buvo suplanuota, tačiau kada? O gi šiandien :).

Visažinančiame internete daugybė „peštynių“ – iš kur gi tie marcipanai atsirado? Vokiečiai griežtai teigia, kad iš Liubeko, kiti sako, kad iš buvusios Persijos teritorijos turkų pagalba išplito po kitas šalis, vengrai pešasi su italais, o ispanai įrodinėja savo. Marcipanai, o tiksliau migdolų masė yra minima pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“. Ten ji valgoma per Ramadaną ir kaip afrodiziakas. Na va ir yra ryšys su vasario 14 d. :).

Pyragui reikės:
25 g šviežių mielių,
150 ml pieno,
3 nedidelių kiaušinių,
400 g sviesto,
500 g miltų, skirtų mieliniams kepiniams,
250 g cukraus,
200 g marcipaninės masės, kurios galima įsigyti Delona parduotuvėje,
saujos džiovintų spanguolių, kurių galima įsigyti Aliejaus parduotuvėje.

Pyragui naudojamas sviestas turėtų būti kaip galima minkštesnis, tad jį geriau ištraukti iš šaldytuvo prieš pyrago tešlos ruošimą.

Mieles ištrinam su šaukšteliu cukraus ir šlakeliu šilto pieno. Pastatom šiltai, kad pakiltų.

Į dubenį mušam kiaušinius, pilam šiltą (tik šiltą!) pieną, paplakam.

Suberiam miltus ir pakilusias mieles.

Prasideda vienas rimtesnių etapų – tešlos minkymas. Tai turėtų trukti apie 20 – 30 minučių. Patogiausia tai daryti ant stalo, ištepto svietu. Kuomet tešla pradeda lipti prie rankų, jas pasitepam sviestu.

Kai jau baigiasi visos jėgos, dalinam tešlą į 5 ar 6 galabėlius, apglostom juos sviestuotomis rankomis ir dedam kiekvieną jų į atskirą indą. Uždengiam maistine plėvele arba lininiu rankšluoščiu ir statom šiltai. Dabar galim išgerti arbatos ir atsipūsti prieš kitą etapą :).

Kuomet gabalėliai pasidaro tikrais gabalais :), imam po vieną ir dedam ant svietu ištepto stalo. Rankomis padarom blyną ir pirštų galiukais stumdydami tešlą į kraštus, bandome padaryti kaip galima plonesnį lakštą.


Labai panašiai totoriai kepa šimtalapius, tačiau vienam ištampyti lakštus iki reikiamo plonumo yra gana sunku, todėl ir pyrago negaliu vadinti šimtalapiu, nors panašumu daug :).

Grįžtam prie mūsų pyrago. Ploną lakštą rankomis aptepame minkštu sviestu ir pabarstome cukrumi.

Imamės antro pakilusio gabaliuko. Jį uždedam ant pirmo lakšto. Tepam svietu ir barstom cukrumi.

Viską kartojam ir su likusiais.

Sviesto ir cukraus turi užtekti visiems lakštams.

Ant paskutinio lakšto, kuris taip pat nutepamas sviestu ir pasaldinamas, viename krašte voleliu guldom marcipaninę masę, o visą plotą pabarstome spanguolėmis.


Susukam volelį ir atsargiai perkeliam į kepimo popieriumi išklotą formą, kuri turėtų būti aukštesniais kraštais, kadangi pyragas, galima sakyti verda savo sultyse – svieste :).


Kepam orkaitėje, įkaitintoje iki 200 °C temperatūros apie 1 val. Vėliau temperatūrą sumažinam iki 180 °C ir kepam dar apie 30 min.

Kepant viršų vis aplaistome ištekėjusiu sviestu.


Iškepusį neskubam traukti iš formos, nes dalis ištekėjusio sviesto sėkmingai susigeria atgal.

Viršų galima pabarstyti cukraus pudra, bet man jis ir taip saldus :).

Pyrago kepimas trunka apie 4 – 5 val. Tačiau, jis – “ilgai grojantis”, nes yra riebokas ir valgomas mažais gabaliukais, todėl užtenka ilgam :).

Skanaus!

2010 m. vasario 9 d., antradienis

Azijietiškas asorti


Tiesiog norėjosi kažko aštresnio, kažko saldesnio, kažko rūgštesnio. Na gerai jau gerai, tiesiog tingėjosi eiti į parduotuvę, o šaldytuve gulėjo saliero gabaliukas, 15 cm baltojo ridiko šaknies, morka, kiaulienos nugarinės šmotelis :). Ir labai knietėjo išbandyti naują puodą (ne iš IKI akcijų-atrakcijų), kurio man pavydi viena gera draugė :). Taip ir gimė vakarienė.

Baltasis ridikas dar kitaip japoninis ridikas, arba dar dar kitaip daikonas yra šakniavaisinių daržovių giminaitis, tačiau daug švelnesnio skonio. Japonai jį vartoja labai dažnai, nes turbūt gerai žino jo teigiamą poveikį organizmui, ypač vyresniame amžiuje. Šį ilgavaisė daržovė padeda kovoti su cholesteroliu bei šalina skysčio perteklių iš organizmo. Išvertus iš japonų kalbos, žodis "daikon" reiškia „didelė šaknis“. Viename Japonijos ežere yra sala, kuri vadinasi Daikon, o saloje vulkanas, kurio pavadinimas taip pat Daikon :). Bet tai greičiausiai neturėjo įtakos ridiko pavadinimui :). Ridikas yra žinomas ir plačiai vartojamas visoje Azijoje.

Patiekalui reikės:
500 g kiaulienos nugarinės,
2 stiklinių vandens,
ketvirčio vidutinio saliero gumbo,
nedidelio gabaliuko baltojo ridiko šaknies,
vidutinės morkos,
saujos saulėje džiovintų pomidorų (ne aliejuje),
mažo čili pipiriuko,
¼ stiklinės vyno acto,
šlakelio sojos padažo,
1 šaukšto cukraus,
žiupsnelio druskos,
1 šaukštelio maltos kalendros,
1 šaukštelio malto imbiero,
1 - 2 šaukštų sezamo sėklų,
šlakelio sezamo aliejaus kepimui.

Mėsą supjaustome juostelėmis ir sudedam į įkaitintoje keptuvėje jau čirškantį sezamų aliejų. Kepam iki neliks skysčio ir mėsa šiek tiek apskrus.
Į puodą pilam vandenį, beriam druską, cukrų, imbierą ir kalendrą, pilam vyno actą ir sojos padažą. Užverdam.

Ridiką, salierą, morką pjaustom juostelėmis ir metam į verdantį skystį.

Kai daržovės jau beveik išvirusios, į jų draugiją keliauja mėsa, pomidorai, smulkintas čili pipiriukas. Pabaigoje sezamo sėklos.


Viskas turi pabaigti virti, tačiau nesubyrėti.

Kadangi vaidinome azijietišką virtuvę, tai valgėme su makaronais iš ryžių. O kitą dieną pašildytas asorti labai tiko ir su paprastais ryžiais :).


Skanaus!

Duonos gira


Mama girą gamindavo prieš įvairias šventes. Dažniausiai tai vykdavo prieš Kalėdas, nes balkone būdavo tinkama temperatūra laikyti kibirą su šiuo gėrimu :). Kažkaip tik praėjusią savaitę suvokiau, kad jau keletą metų, kaip nėra ant stalo giros. Na geriau vėliau, negu niekad, tad skambutis į namus ir receptas išgautas :).

Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė ir gerdami gyrė: geriems vyrams geroj girioj gerą girą gera gert. Arba kita. Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gerai gėrusi. O šita retesnė. Žalioj girioj dėdė gerą girą gėrė ir gyrė, kad labai gera gira. Na pirmyn, juk kažkada pavykdavo ir būdavo tiek smagumo :).

Girai reikės:
1 kg tamsios duonos,
10 l vandens,
600 g cukraus,
40 g mielių.

Turbūt daugelis pagalvojo, kad visą kibirą ir priraugiau ir sulauksiu skambučių su pasiūlymais užsukti į svečius :). Tačiau kaip pirmam savarankiškam kartui, kiekį gerokai sumažinau :).

Naudojau duoną su medumi, tačiau jokio medaus skonio tikrai nesijautė, gal kitą kartą medaus reiks įdėti pačiai.

Girai skirtas duonos riekeles išdėliojusi ant padėklų išdžiovinau radiatoriaus pagalba per gerą parą. Kiek pamenu, girai rinkdavome duonos pliutas, tačiau šiuo atveju naudojau visas riekeles.

Džiovintą duoną užpilam verdančiu vandeniu ir paliekam parai.


Vėliau perkošiam, suberiam cukrų ir su dalimi cukraus ištrintas mieles. Naudojau ne džiovintas.

Lengvai uždengiam ir statom kur šilčiau.

Mes jau ragavom po paros, bet geresnį skonį gėrimas įgavo pastovėjęs dar pusdienį. Tad ragaukite. Tikrai suprasite.

Jau tinkamą vartojimui girą reikia laikyti šaltai.

Kas mėgsta gali įmesti razinų.

Skanaus!

2010 m. vasario 7 d., sekmadienis

Mieliniai blynai


Labai jau daug švenčių vasario mėnesį. Įdomiausia, kad vasario 16-ąją Užgavėnės :). Vasario 14-ąją švenčiu kasdien :). Tad tikiuosi, kad visi patriotai ir įsimylėjusieji manęs labai nesmerks, bet man šį mėnesį daug svarbesnė diena yra vasario 15-oji – mano draugės Jurgos gimtadienis :). Beveik ta proga į dienos šviesą ištraukiau ir šį mielinių blynų receptą, kurio ji jau prašė lygiai 4 kartus :).


Pamenate dar mokykloje per biologijos pamokas mokėmės apie augalų, gyvūnų, įvairių organizmų priskyrimą karalystei, skyriui, poskyriui, klasei, eilei ir t.t. Tai va mielės priklauso Grybų karalystei, Aukšliagrybūnų skyriui, tam pačiam, kuriam priklauso ir bobausiai :). Poskyris, klasė, šeima yra sunkiau ištariami lotyniški žodžiai – Saccharomycotina, Saccharomycetes, Saccharomycetaceae, o gentis visiškai maloniai skamba – Mieliagrybis, o rūšis – ir visai gerai nuteikia - Alaus mieliagrybis :). Jeigu dar nepraėjo noras, tai iš šio mieliagrybio mes ir užmaišysim blynus :).

Tešlai reikės:
1,5 stiklinės pieno,
2 kiaušinių,
3 – 4 šaukštų cukraus,
žiupsnelio druskos,
10 g sausų mielių,
2 stiklinių miltų
50 g sviesto.

Į šiek tiek pašildytą pieną sumušam kiaušinius. Paplakam šluotele arba šakute.

Beriam cukrų, druską, mieles ir viską gerai išplakam.

Pilam miltus. Gerai išmaišome.

Sviestą išlydome ir palydim į tešlą :). Viską dar kartą išmaišome.

Indą statom šiltai, kad tešla pakiltų ir mums būtų daugiau blynų :). Žinoma, kad tam reikalui galima naudotis ir orkaite :).

Kepam, ieškom šaldytuve skanios mamos uogienės ir galvojam apie artėjančias šventes :).

Skanaus!

2010 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Gal kas matėte paukščius?


Visų žiemos švenčių proga Kalėdų senio, kuriuo vis dar tikiu, užsiprašiau dovanos – lesyklėlės. Senis padirbėjo iš peties ir paukščių valgykla atsidarė gruodžio pabaigoje. Kadangi daugelis mūsų (tik ne aš) burnoja susidurdami su šios žiemos išdaigomis, tai maniau, kad bent jau žvirblių tai neatsiginsiu. Bet paaiškėjo, kad lesyklai greičiausiai trūksta reklamos ir sulaukiu tik varnų... Pasiklausinėjau draugų, kurie yra „arčiau gamtos“, kaip ir viskas gerai: lašiniai nesūdyti, saulėgrąžos be druskos ir nekepintos, batonas pamirkytas aliejuje, įvairios kruopos. Manau, kad meniu visai pusėtinas, ypač kai lauke viskas po sniegu. Kiekvieną rytą stengiuosi išvalyti užpustytą valgyklą, įberti šviežio maisto.


Pradėjau galvoti, kad ir žvirbliai žiemai išlekia į šiltesnius kraštus, o balandžiai, su nugraužtomis kojomis (pastebėjote?) gyvena tik geležinkelio stotyje ir miesto centre.

Pamenu žiemas vaikystėje, kuomet didžiausias malonumas, kai pradinėje mokykloje per gamtos pažinimo pamokas eidavome į mišką puošti eglutės. Vienas klasiokas Mindaugas kartą atnešė gabalą druskos. Mūsų akys išsipūtė – tu ką nežinai, kad nei paukšteliams, nei žvėreliams negalima. Jis paaiškino, kad čia briedžiams, jie laižo druską – jis mums vaizdingai parodė, kaip jie tai daro :))). Žiūrėjom kreivai, bet leidom tą druską po eglute pakišti :). Kuo viskas baigėsi nepamenu, bet kaip ir niekas nerado gulinčio sūdyto briedžio, nes druska greičiausiai ištirpo kartu su sniegu :).

O aš vis dar tikiuosi sulaukti platesnio rato lankytojų :). Kviečiu visus - darbo laikas 24 val. per parą :).

2010 m. vasario 2 d., antradienis

Keksas Vaivorykštė


Po savaitgalinio vaikystės draugės ir jos kūdikėlio lankymo, sulaukiu skambučio. Bičiulė klausia: „Žinai, ko man labiausiai trūko, kitą rytą po tavo vizito?“. Aš ne kukli: „Žinau, manęs :)“. Sako: „Tavo kepto kekso“. Aš VS Keksas – 0:1? Nu to dar nebuvo! :). Bet keksas tikrai labai puikus :).


Kekso neįsivaizduoju be džiovintų spanguolių. Internete radau labai įdomią informaciją, kad 1951 m. JAV buvo įsteigtas Spanguolių institutas. Manau, kad Lietuvoje reiktų mėlynių, grybų ar panašaus :). Šioje įstaigoje atliekami įvairūs tyrimai su šiomis puikiomis uogomis, nustatomas jų poveikis žmogaus organizmui, skatinamas jų populiarumas ūkininkų susibūrimuose, leidžiama spauda. Žinoma, kad daugiausiai teigiamų savybių turi tarp samanų ir gailų Lietuvoje augančios uogos, tačiau kaip jas išdžiovinti, ir kiek reiktų prisirinkti, kad užtektų per žiemą.

Keksui reikės:
200 g sviesto,
4 kiaušinių,
200 g cukraus,
300 g miltų,
1,5 šaukstelio kepimo miltelių,
2 šaukštelių vanilinio cukraus,
2 gerų saujų džiovintų spanguolių, kurių galima įsigyti Aliejaus parduotuvėje,
1 saujos riešutų,
1 saujos džiovintų abrikosų,
3 šaukštų apelsinų ar citrinų žievelių cukatų,
1 saujos imbiero kubelių cukruje.

Kekso tešla ruošiama, kaip ir visiems eiliniams keksams.

Kambario temperatūros sviestas išsukamas iki baltumo.

Mušamas kiaušinis ir pilama ¼ cukraus. Išsukama. Taip kartojam 4 kartus.

Beriam vanilinį cukrų. Išmaišom.

Miltus sumaišom su kepimo milteliais ir po truputėlį beriam į skystą mišinį. Maišom.

Suberiam visus priedus, kuriuos reiktų šiek tiek pasmulkinti, ypač didesniuosius :).

Tešla turėtų gautis lipni, labai tiršta, nekristi nuo šaukšto.

Keksinę formą ištepam sviestu ir pabarstom džiūvėsėliais. Krečiam tešlą. Išlyginam paviršių.

Pašauname į iki 180 °C įkaitintą orkaitę ir kepam apie 1 val. Patikrinam medinu pagaliuku, ar tikrai iškepęs.

Ataušinam ant grotelių.

Pjaustyti patogiau peiliu skirtu duonai :).

Kaip visada, man labai patinka, kai kepinio sudedamąsias dalis galima drąsiai keisti, atsižvelgiant, kas slepiasi virtuvinėse spintelėse :). Keksui galima naudoti razinas, džiovintas slyvas ir vyšnias, įvairius riešutus ir cukatus. Jeigu dėsite saldesnius priedus, mažinkite cukraus kiekį. Keksas gaunasi ne bulkinis, minkštas, labai spalvotas ir greitai sunaikinamas :).

Dar viena atrasta gudrybė. Kepu mažesnius keksus naudodama indelius iš folijos, kurių galima įsigyti didesniuose prekybos centruose. Labai patogu, ypač kai norima nusinešti į svečius. Nors formelės gal ir vienkartinės, tačiau puikiai tinka naudoti kelis kartus.


Skanaus!

2010 m. vasario 1 d., pirmadienis

Pizza fatta in casa


Gal todėl, kad šį savaitgalį pažiūrėjau paskutinę Krikštatėvio dalį, o gal todėl, kad mano svečiai užsisakė tik tokio maisto – šį kartą naminės picos receptas.

Pica neginčijamai yra italų. Į JAV jį turbūt atplaukė kartu su Vitu Korleone, o į Lietuvą kartu su atsidariusiomis sienomis :). Kiek teko lankytis Italijoje, ypač „bato“ apačioje, picos formos gali būti pačios įvairiausios, kaip ir jos pjaustymo ar karpymo būdai :).

Picos padui reikės:
15 g sausų mielių,
0,5 stiklinės šilto vandens,
0,5 šaukštelio druskos,
1 šaukštelio cukraus,
¼ stiklinės alyvuogių aliejaus,
300 g miltų.

Mieles užpilam vandeniu. Išmaišom. Beriam druską, cukrų, pilam aliejų.

Skystą mišinį supilam į miltus ir užminkom tešlą. Minkom apie 5 - 10 min., kol tešla ims žvilgėti.

Uždengiam ir paliekam šiltai pakilti apie 2 val. Kartais, imuosi tokios gudrybės, kuomet reikia šiek tiek greičiau vaišinti svečius – tešlą kildinu orkaitėje, ją įkaitinus iki 50°C.

Tešlą skiriam į dvi dalis ir iškočiojam plonai. Perkeliam į miltais pabarstytą skardą. Pašaunam į 180°C įkaitintą orkaitę 5 – 7 min.

Iš tiek produktų man gaunasi 2 dideli įvairios formos picos padai per 2 skardas.

O jau ką dėti ant viršaus – tai kiekvieno šeimininko reikalas :). Tačiau prieš dedant įvairius produktus visada padą ištepu alyvuogių aliejumi (arba aliejumi, kuris lieka indelyje ištraukus saulėje džiovintus pomidorus) ir pomidorų padažu. Tuomet užbarstau smulkiai tarkuotą kietą sūrį. O dabar prasideda fantazijos: plonai pjaustytos kumpio riekelės, alyvuogės, saulėje džiovinti pomidorai, kas mėgsta aštriau – pipiriukas :). Bandžiau picą tik su sūriais: kietas tarkuotas, mozarela, pelėsinis. Gavosi super :).


Ką bedėtume ant pado, nepamirškime baziliko, raudonėlio ar rozmarino šakelės.

Picą kepu 180°C įkaitintoje orkaitėje apie 20 – 30 min., žiūrint kokio storio visų gėrybių sluoksnis ant viršaus :).


Skanaus!