2010 m. kovo 29 d., pirmadienis

Uramaki suši


Suši mūsų namuose gaminami visada – nežiūrint į orą, metų laiką, draugus, kurie renkasi pasibūti kartu. Ir visada juos gaminant ir valgant prisimenam kelionę į jų tėvynę.


Pasak interneto, dar Edo eroje suši buvo prasčiokų maistas, kuris buvo valgomas rankomis. Tik vėliau pradėta naudoti lazdeles. Dabar - tai visa valgymo kultūra, kuri plačiai pasklido po pasaulį. Tikrasis suši gaminamas prie valgančiojo akių. Gamindamas meistras pasakoja apie kiekvieną gabaliuką, laukia kliento nuomonės. Labai svarbu, kad visi produktai būtų švieži, jų būtų kaip galima didesnė įvairovė.

Uramaki suši reikės:
5 skrudintų jūros dumblių lapelių Nori,
400 g suši ryžių,
150 g lašišos,
1 avokado,
šlakelio ryžių acto,
žiupsnelio cukraus,
žiupsnelio druskos,
sojos padažo,
marinuoto imbiero,
japoniškų krienų Wasabi,
juodų sezamo sėklų.

Ryžius ir visus priedus paruošiam kaip jau buvo rašyta čia :).

Nori lapus perkerpam per pusę.

Bambukinį kilimėlį apsukam maistine plėvele.

Ant stalo tiesiam Nori lapelio pusę. Imam ryžius ir plonu sluoksniu dedam juos ant Nori lapo, iki krašto palikdami apie 1 cm.

Ant paskleisto ryžių sluoksnio pabarstom sezamo sėklų. Jas lengvai ranka prispaudžiam.

Keliam nuo stalo Nori lapą su visais ryžiais, apverčiam ir guldom ant bambukinio kilimėlio. Ryžių sluoksnis turi būti apačioje.

Ant viršaus dedam lašišos ir avokado juosteles.

Ritinėlį kilimėlio pagalba sukam taip, kad lašiša ir avokadas liktų viduryje. Šiek tiek paspaudžiam, kad ryžiai tvirtai apliptų. Ritinėlį išvyniojam iš kilimėlio.

Pjaustom, kaip parašyta čia :).


Valgom su sojos padažu ir Wasabi krienais. Užkandam imbieru.

Skanaus ir pradėkime planuoti keliones!

2010 m. kovo 28 d., sekmadienis

Naminis jogurtas



Pats skaniausias gėrimas vaikystėje - “naminis jogurtas” - buvo gaminamas kefyrą sumakaliavus su uogiene. Ir buvo labai skanu, o ir kito pasirinkimo tiesiog nebuvo :). Dabar žvilgtelėjus į lentynas prekybos centruose akys raibsta, nors kai paėmi į rankas indelį ir bandai suprasti, kas jo viduje, tai tikrai darai išvadą, kad geriau kefyras su uogiene :).

Jogurtas – rauginto pieno produktas, kuris susidaro bakterijoms – dažniausiai Lactobacillus bulgaricus – fermentuojant pieną. Nuo rūgpieno jogurtas skiriasi tuo, kad turi mažai išrūgų. Tyrimais nustatyta, kad valgant jogurtą su gyvosiomis kultūromis, stiprinam organizmo imunitetą, gaunam pakankamai kalcio, be kurio organizmas negali normaliai dirbti. Japonai, kurie labai mažai vartoja žalio pieno, nustatė, kad jogurtas puiki priemonė nuo nemalonaus burnos kvapo.

Jogurtui reikės:
1 l pieno,
125 g jogurto su gyvomis jogurto bakterijomis (naudojau “Dobilą”).

Jogurto indelį ištraukiam iš šaldytuvo ir paliekam kambario temperatūroje apie 20 min.

Kol jogurtas draugauja su aplinka, mes užkaičiam pieną. Ir budim prie puodo, nes visi žinom, kuo gali baigtis :).

Pieną vis pamaišome, kad netrauktų prie puodo dugno.

Užvirus, šiek tiek mažinam ugnį ir pastoviai maišant verdame apie 20 – 30 min.

Puodą su pienu statome į kriauklę, kurioje prileista šalto vandens. Maišome, kad nesusidarytų greimas (vaikystėje sakydavom “pieno skūra“ :)).

Kuomet atvėsiname iki tiek, kad galime įkišti pirštą ir nėra karšta, pilam jogurtą. Išmaišome.

Perpilam pieno-jogurto mišinį į ąsotį ir statom, kur nors šiltai. Jeigu trūksta šilumos, galim apgaubti vilnoniu užklotu ir pan.

Gaminau vakare, valgiau ryte :). Maišėm su dribsniais ir uogiene.

Jeigu jogurto liks, reiktų jį laikyti šaltai. Sako, kad tokį jogurtą galima vartoti apie 5 dienas, tačiau negirdėjau, kad kam nors pavyktų – jis tiesiog suvalgomas per kartą ar du :).


Skanaus ir žiūrėkime, ką valgome!

2010 m. kovo 23 d., antradienis

Menkė kepta folijoje


Kuomet į šalia darbo esantį ūkininkų turgelį pirmą kartą atvežė šviežios menkės, biuruose buvo paskelbta evakuacija :). Na bent jau taip galima teigti, išvydus eiles šalia žuvies kioskelio :). Arba iš viso biurio buvo siunčiami keli mažiau užimti darbuotojai su sąrašais, kam ir kiek parnešti :). Dabar ramiau, nes visi arba prisipildė šaldymo kameras, arba atsivalgė šiam kartui. Bet menkė ne tokia jau menka - tikrai skani, balta, mažai kaulėta.

Kas pamena senus laikus, tai ketvirtadieniais būdavo žuvies diena. Valgyklose tą dieną dažniau būdavo kotletų iš batono ir kruopų su žuvies kvapu arba žuvienės. Mama dar dabar pasakoja, kaip skaniai kartą tuos kotletus valgiau kažkur Palangos valgykloje per atostogas :). Kodėl būtent ketvirtadieniui teko garbė taip vadintis yra keletas versijų. Viena jų, kad katalikai pasninkaudavo penktadieniais, o jeigu ketvirtadienį valgysi kūdžiau, tai penktadienį labiau norėsis mėsos. Va ir sugriešyti reiks, o taip ir tikėjimas silps. Taip pat teigiama, kad buvusioje sąjungoje žvejai prigaudydavo labai daug žuvies, kurios neturėdavo kur dėti. Tad teko galvoti, kam čia ją sumaitinus. Na kaip ten bebūtų, bet idėja turėti bent vieną tokią dieną per savaitę tikrai naudinga.

Patiekalui reikės:
vienos išvalytos menkės,
3 – 4 morkų,
šlakelio sezamo aliejaus,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų juodų pipirų,
žiupsnelio įvairių prieskoninių žolelių,
2 skiltelių česnako,
keletos riekelių citrinos,
saujos gražgarsčių.

Menkę pabarstyti druska, pipirais, smulkintu česnaku, žolelėmis ir palikti šiek tiek pasimarinuoti.

Morkas supjaustyti šiaudeliais, pabarstyti druska ir pipirais.

Foliją, kuri skirta tiek žuvies kepimui, tiek morkoms šiek tiek pašlakstyti sezamų aliejumi.

Guldyti žuvį ir morkas. Sandariai užsukti ir šauti į 200 °C įkaitintą orkaitę geroms 30 – 45 min.

Patikrinti, ar žuvis ir morkos jau iškepusios. Gali dar reikti keletos minučių, tai priklauso nuo žuvies dydžio ir morkų rūšies :).

Atsargiai supjaustyti, uždėti keletą riekelių citrinos. Labai tinka su gražgarstėmis, kurios jau okupavo mano stalą :).


Skanaus ir valgykime daugiau žuvies!

2010 m. kovo 22 d., pirmadienis

Vaikystės spurgos


Senais senais laikais, miesto, kuriame lankėme vidurinę mokyklą geležinkelio stotyje, buvo valgykla. Tokia tikra tikra – su metaliniais indais, su šakutėmis išlinkusiais dantimis, su storomis virėjomis, kurios nešiojo už galvą didesnes baltas iškrakmolintas kepures, su traukiamų kėdžių bildesiu aplinkui ir su didelėmis riebiomis spurgomis :). Dėl tų spurgų daugelis ir lankydavosi ten :). Valgyklos senai nebėra, stotyje turbūt belikę tik keletas darbuotojų, o spurgų norisi net po 15 su viršum metų :).

Vaikystėje spurgos buvo verdamos kiaulės taukuose. Dabar tokių turbūt niekam neįsiūlytum, tad renkamės aliejų. Puikus atradimas – dygminų aliejus, kuris labai mažai įsigeria, atsparus aukštai temperatūrai, malonaus skonio ir kvepia saulėgrąžomis. Šis aliejus mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir skirtas gydyti širdies ligoms. Jį galima naudoti ne tik maisto ruošimui, bet ir masažams, nes puikiai šildo ir nuskausmina bei drėkina. Jame gausiausia polinesočiųjų riebiųjų rūgščių (čia tų gerųjų, kurių organizmas pats nepasigamina, o turi gauti su maistu) iš visų aliejų.

Spurgoms reikės:
3 pakelių varškės,
3 kiaušinių,
4 šaukštų cukraus,
žiupsnelio vanilinio cukraus,
žiupsnelio druskos,
200 g miltų,
1 šaukštelio kepimo miltelių,
aliejaus kepimui,
cukraus pudros.

Varškę išsukam su kiaušiniais, cukrumi, vaniliniu cukrumi ir druska.

Į miltus įmaišome kepimo miltelius.

Viską sujungiam į vientisą masę :).

Gilesniame inde įkaitinam aliejų.

Spurgas formuoju dviejų šaukštelių pagalba: pakabinu tešlos, pastumdau nuo šaukšto ant šaukšto ir atsargiai leidžiu į deginančią pragaro ugnį ir galvoju, kad jų vietoje visai nenorėčiau būti :).

Spurgas šiek tiek pavartome, kad iš visų pusių gražiai paruduotų ir keliame ant servetėlės.

Na ir paskutinis akcentas - už baisias kančias jas papuošiam cukraus pudra :).


Skanaus ir gražių prisiminimų!

2010 m. kovo 18 d., ketvirtadienis

Moliūgo sriuba


Žinot, kaip kartais būna. Stovi eilėje prie daržovių kioskelio, moteriškė prieš tave perka tą, aną ir dar tą. Tai ir tau prireikia to ano. Man tai būna retai, bet būna. Šį kartą buvo moliūgas. Nieko nesu su juo gaminusi, bet man jis toks pavasariškas, toks geltonas ir linksmas pasirodė, kad paėmiau gabaliuką. O tuomet draugių ir interneto apklausa – ką ir kas gamina :). Rezultatas – sriuba :).


Moliūgas skuba į pagalbą sergantiems avitaminoze bei sezonine depresija. O kadangi nesibaigianti žiema jau daugeliui įvarė vieną arba kitą, tai patiekalai iš šios daržovės net labai tinkami valgyti šiuo metu :). Moliūgai nekaloringi – vėl tinka pavasarinei dietai :). Juose gausu beta karotino, kuris stiprina imuninę sistemą – labai svarbu prasidedant sniego tirpimui :). O kur dar visi moliūgo privalumai įvairiems vyriškiems reikalams :).

Sriubai reikės:
apie 1 kg moliūgo,
2 – 3 saliero lapkočių,
3 – 4 skiltelių česnako,
1 galvos svogūno,
apie 1,5 l sultinio,
50 – 100 ml grietinėlės,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų juodų pipirų,
žiupsnelio džiovinto raudonėlio,
žiupsnelio džiovinto šalavijo,
šlakelio aliejaus,
keletos riekelių batono arba baltos forminės duonos,
žiupsnelio tarkuoto kieto sūrio.

Moliūgą nulupame ir supjaustome plonomis riekelėmis. Panašus ir saliero lapkočių likimas.

Daržoves beriam į aliejumi pašlakstytą skardą. Barstom druska ir prieskoniais. Viršų dar šiek tiek pašlakstome aliejumi. Šaunam į 200 °C įkaitintą orkaitę 10 – 15 min.

Kol daržovės kepa susmulkinam svogūną ir česnaką. Šiek tiek česnako atidedam.

Kepančias daržoves pamaišome ir užberiam svogūną ir česnaką. Kepam iki daržovės suminkštės dar apie 15 min.

Skardos turinys keliauja į užvirtą sultinį, kuriame dar paverda apie 15 min.

Smulkintuvo pagalba sutrinam daržoves iki piurė.

Pilam grietinėlę ir užverdam.

Batono riekeles pjaustome kubeliais ir beriam į keptuvę. Jiems gražiai pageltus, sudedam likusį smulkintą česnaką. Turim skrebučių :).

Sriubą pilam į lėkštę, beriam skrebučių, pabarstom sūriu.


Skanaus ir sezoninei depresijai galas!

Makaronai pagal Ievą


Draugai man reiškia daug, ypač tie, su kuriais viename kieme statytos smėlio babkos, tie, su kuriais vaikiška draugystė tęsėsi darželyje, kuomet nenorėdavom miegoti per pietus ir reikdavo kažkur nukišti skūrą nuo karšto pieno, tie, kuriems mojuodavom pro traukinio langą, kai jie vėluodavo įlipti, tie, su kuriais mokykloje bėgiodavome koridoriais ir laistydavomės bei važiuodavome į kolūkius rauti morkų arba skaičiuoti kiek yra spyglių ant medžio (kam to reikėjo, niekas taip ir nepaaiškino), tie, kurie išrūkę už jūrų marių siųsdavo atviruką su pačiu gražiausiu pašto ženklu, tie, su kuriais gera net nieko neveikiant, ir tie, kurie tau išpasakoja visas savo paslaptis, dalinasi džiaugsmais ir rūpestėliais, ir tie, kurie tave vaišina pietumis :).




Internete randu klaikų teiginį apie draugystę: „Pastaruoju metu paprastai teigiama, jog šio reiškinio mastas visuomenėje mažėja, ir tai, ką dabar įprasta vadinti žodžiu „draugas“, nebeatitinka istorijoje buvusios įprastos šio žodžio reikšmės".

Patiekalui reikės:
vienos vištienos krūtinėlės,
250 g makaronų,
6 – 7 saulėje džiovintų pomidorų,
100 – 150 ml grietinėlės,
šlakelio aliejaus,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų juodų pipirų,
žiupsnelio raudonėlio,
saujos gražgarsčių salotų.

Vištieną susmulkinam, pabarstom druska, pipirais ir dedam į įkaitintą keptuvę.

Vištienos kepimui einant į pabaigą, beriam supjaustytus pomidorus ir pilam grietinėlę. Lengvai permaišome.

Išvirtus makaronus sudedam į keptuvę, beriam raudonėlį. Viską permaišome ir dar kelias minutes palaikom ant ugnies.

Kadangi šaldytuve turėjau saują gražgarsčių, tai jos labai papuošė šį patiekalą :).


Skanaus ir branginkime draugus!

2010 m. kovo 11 d., ketvirtadienis

Sūrių laiveliai


Nors už lango sniegas ir, kaip aš sakau draugams, kas galėtų paneigti, kad artėja Kalėdos, tačiau vakarienės darosi vis labiau pavasariškos – laiveliai, balutės, auliniai batai :). O ir šiuos makaronus labai magėjo išbandyti, o ir šaldytuve nepatekęs į salotas gulėjo Fetos sūris.

Turbūt reiktų bėgti link šiukšlių dėžės ir žiūrėti, ar tikrai ten buvo Fetos sūris. Tačiau esu beveik tikra, kad tai buvo Fetos tipo sūris. Dėl šio sūrio vardo naudojimo Graikija laužo ietis jau nuo 1994 m., kur Feta gaminama išskirtinai iš ožkų pieno, kai tuo metu kitos šalys naudoja ir karvės pieną. Pergalė buvo pasiekta tik 2002 m., kuomet Europos Komisija pripažino, kad Graikija pagal galiojančius ES teisės aktus turi teisę apsaugoti "feta" sūrio vardą. Tad, jeigu perkate sūrį, ant kurio pakuotės parašyta Feta, vadinasi sūris yra pagamintas tik tam tikrose Graikijos vietovėse, griežtai laikantis specifinės technologijos reikalavimų. Visi kiti sūriai gali būti vadinami Fetos tipo sūriais.

Laiveliams reikės:
14 vnt. didelių makaronų-laivelių (it. conchiglioni rigati), kiti vadina kriauklelėmis, bet man taip pavasariškiau :),
270 g Fetos tipo sūrio,
50 g stambiai tarkuoto fermentinio sūrio,
2 gerų saujų tarkuoto kieto sūrio,
saujos špinatų,
maltų juodų pipirų,
30 g sviesto,
1 šaukšto miltų,
½ puodelio pieno.

Makaronus beriam į verdantį vandenį ir verdam apie 10 min. Perpilam šaltu vandeniu.

Į dubenį dedam Fetos tipo sūrį, fermentinį sūrį ir smulkintus špinatus, kuriuos pries tai perliejam karštu vandeniu. Viską gerai permaišom ir pripildom makaronus.


Ruošiam baltą padažą. Į ištirpintą sviestą beriam miltus. Maišom, kol susidarys košelė. Pilam pieną ir maišom kol padažas pradės tirštėti. Beriam saują tarkuoto kieto sūrio. Maišom nukėlus nuo ugnies kol sūris ištirps.

Paruošta padažą pilam į indą (ar indus), kuriame kepsime. Ant viršaus sudėliojam įdarytus makaronus. Užberiam likusį tarkuotą kietą sūrį.

Užbarstom maltais pipirais.

Šaunam į orkaitę ir kepam apie 30 min. 180 °C temperatūroje.


Skanaus!

2010 m. kovo 8 d., pirmadienis

Tarptautinė moters diena


Žibuoklėm pražydo šilelio, šilelio šlaitai.
Tau mano mamyte pirmieji, pirmieji žiedai…


Net neabejoju, kad daugelis prisimena šią dainelę, kurią traukdavom mamytėms kovo 8-ą dieną, piešdavom atvirukus, verdavom makaronų karolius ir visaip stengdavomės rasti pavasarinių tulpių, o mūsų tėčiai kažkodėl ieškodavo gvazdikų :). Ši diena buvo tapatinama su moters, kaip mamos, diena. Tačiau jos šaknys mažai ką turi bendro su mama, ir siekia Antikos laikus, kuomet tam tikrą dieną moterys gaudavo vyrų dėmesio, o kariai, jeigu tik įmanoma, parvykdavo į namus pabūti su savo moterimis. Tikroji Tarptautinė moters diena atsirado dėl politinių ir socialinių priežasčių, kuomet XIX a. sparčiai vystantis ūkiui ir pramonei, moterys pradėjo protestus, siekdamos geresnių darbo sąlygų. Vienas tokių protestų vyko 1857 metų kovo 8 dieną Niujorko tekstilės fabrike. Vėlesniais metais tą pačią dieną protestai kartojosi ir 1908 m. vienas jų išaugo iki 15 000 dalyvių demonstracijos, siekiant sutrumpintos darbo dienos, didesnio darbo užmokesčio ir rinkimų teisės. Po metų jau buvo švenčiama Tarptautinė moters diena.

1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vyko moterų konferencija, kurioje aktyvi moterų teisių gynėja socialdemokratė Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises. Tad 1911 metų kovo 8 d. pirmą kartą Tarptautinė moters diena buvo minima Vokietijoje, Australijoje, Danijoje, Švedijoje. Tačiau kai kuriose šalyse moterys bijojo švęsti, kad nebūtų baudžiamos valdžios.

Tarptautinė moters diena dabar yra oficiali šventė ir nedarbo diena Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Bulgarijoje, Kazachijoje, Kirgizijoje, Makedonijoje, Moldovoje, Mongolijoje, Rusijoje, Tadžikijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje ir Vietname. Jeigu Lietuvoje ši diena būtų nedarbo, tai šią savaitę į darbą eitume tik 2 dienas :).

Lietuvoje kovo 8 d. papročiai pasikeitė. Turime atskirą Motinos dieną. Tad šią dieną moteris turėtų sveikinti vyrai, pripažindami, kad jos lygiavertės partnerės visose srityse. Todėl, mielieji, prašom kviestis Dvylika mėnesių iš seno animacinio filmuko ir ieškoti žibučių :).

Nežinau ar kovo 8 d. proga, bet namuose pražydo ciklamenas :).

Gražios šventės!

2010 m. kovo 7 d., sekmadienis

Troškinta triušiena


Šį savaitgalį pirmą kartą lankiausi centrinėje ūkininkų turgavietėje, nes jau senokai gundžiausi išbandyti, ką nors skanaus iš triušienos. Triušiena valgiau vaikystėje, tačiau kažkokių prisiminimų iš to valgymo neišliko :). Keturmetei dukterėčiai patarus, kuris triušis galėtų būti skanesnis, vienas jų jau gulėjo mano krepšyje :).

Pasirodo, kad triušio organizmo beveik neveikia radiacija ir cheminės trąšos. Ši dietinė mėsytė labai tinka vaikams, maitinančioms mamoms, senyvo amžiaus žmonėms. Įrodyta, kad triušiena ne tik ekologiškiausia, bet ir vertingiausia mėsa, nes ją mūsų organizmai pasisavina 96 proc., kuomet kitų rūšių mėsos šis rodiklis nesiekia 50 proc. Vadinasi brangesnę triušieną labiau apsimoka pirkti :).

Patiekalui reikės:
½ triušio (pirkau visą, tačiau 2 valgytojams tikrai užtenka pusės),
½ didelės cukinijos (dar vis naudoju iš tėvų daržo),
3 – 4 morkų,
petražolės šaknies,
saliero lapkočių,
svogūno galvos,
3 – 4 skiltelių česnako,
1 stiklinės vandens,
50 g sviesto,
200 ml grietinėlės,
šlakelio aliejaus,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų pipirų,
žiupsnelio raudonėlio,
šalelės rozmarino.

Triušį reiktų padalinti į kelis gabaliukus.

Padruskinus ir papipirinus apkepti. Kepant suberti smulkintą svogūną ir česnaką.

Tuo metu pasiruošti visas daržoves, jas supjaustant stambiais gabaliukais.

Apkeptą triušiena sudėti į gilų indą. Ant viršaus guldyti smulkintas daržoves, užberti druskos, pipirų ir raudonėlio.

Visą turinį užpilti stikline vandens, uždėti keletą gabaliukų sviesto. Uždengti.

Indą statyti į orkaitę, kuri įkaitinta iki 200 °C temperatūros.

Po 30 min. užpilti grietinėlę ir šiek tiek pamaišyti daržoves.

Uždengus toliau troškinti apie 45 min.


Pateikus lėkštėje užberti rozmarino lapelių.

Skanaus!

Klasikinė Panna cotta


Kuomet pirmą kartą paragavau panna cotta deserto, o tai įvyko žiemos šventėms besipuošiančiame San Marine, galvojau, kad tai labai sudėtingai gaminamas skanėstas. Kuomet jį pasigaminau namuose, galvoju, kad tai vienas paprasčiau gaminamų desertų :).

Išvertus iš italų kalbos panna cotta reiškia “virtą grietinėlę”. Desertas populiarus visoje Italijoje, valgomas su uogomis, karamele, šokoladu, uogiene, riešutais. Patys seniausi receptai nurodo, kad vietoj želatinos buvo naudojamas žuvų kaulų nuoviras, o cukrus, kaip brangi importinė prekė, dedamas retokai. Dabar viskas paprasčiau, todėl užtenka pusvalandžio ir galim mėgautis nuostabiu desertu :). Klasikiniam panna cotta nenaudojamas sūris, nors galima rasti ir tokių variantų, tačiau tai jau šių dienų išsigalvojimai :).

Klasikiniam desertui reikės:
2 šaukštelių želatinos,
3 šaukštų vandens,
stiklinės pieno,
3 šaukštų cukraus,
200 ml plakamosios grietinėlės,
lašelio vanilės esencijos.

Želatiną užpilti vandeniu ir palikti brinkti.

Užkaisti pieną, į kurį suberti cukrų. Maišyti, kol ištirps cukrus. Pieno užvirti nereikia, todėl kuomet jis jau galvos tai daryti, nukelti nuo ugnies.

Sudėti želatiną. Maišyti kol ji visiškai ištirps.

Supilti grietinėlę, įlašinti vanilės esencijos ir vėl dėti ant ugnies. Vis pamaišant kaitinti kelias minutes, tačiau neužvirti.

Nukeltą nuo ugnies indą statyti į šaltą vandenį ir plakti šluotele, kol atvės.

Supilti į turimas formeles, ledaines ar pan. Statyti į šaldytuvą.

Jeigu ruošiam ledainėse, tuomet patogu iš jų ir valgyti. Jeigu įvairiuose indeliuose, tuomet trumpam juos įleidžiam į karšto vandens vonelę – puikiai išsliuogs :).

Labai skanu su trintų spanguolių uogiene. O sulaukus vasaros bandysim atrasti ir kitus priedus.


Skanaus!

2010 m. kovo 1 d., pirmadienis

Avinžirnių salotos su baklažanais ir gražgarstėmis


Sveiki sulaukę pavasario! Nors dar purvinas sniegas iš gatvių ilgai keliaus užmarštin, tačiau kalendorius ir vis dažniau besišypsanti saulutė kvies iš spintų traukti lengvesnius rūbus :). Keisis ir mūsų valgymo įpročiai – norėsis vis ko nors paprastesnio, greitesnio, spalvingesnio. Tad šį kartą sočios salotos.

Pirmą kartą paragavau gražgarstės (it. ruccola) Italijoje. Labai patiko. Lietuvoje jas pastebėjau tik prieš gerą pusmetį. O šiemet dar prisipirkau ir sėklų – bandysime į tėvų sodą įpūsti šiek tiek pietietiškos dvasios :). Salotos lapelio skonis primena pipirnės, garstyčios ir riešutų mišinį. Jas galima naudoti salotoms, padažams, sriuboms ir picoms gardinti. Galima dėti marinuojant daržoves. Ji pasižymi antibakteriniu poveikiu ir skatina virškinimą. Man skanausia šiuos gležnus lapelius aplieti citrinos sultimis.

Vienai gerai porcijai salotų reikės:
100 g avinžirnių,
mažo baklažano,
saujos gražgarsčių,
keletos saulėje džiovintų pomidorų aliejuje (itališkai pomodori secchi),
poros šaukstų kukurūzų miltų,
aliejaus,
druskos,
citrinos sulčių.

Avinžirnių dažniausiai palieku ruošiant sriubą. O jeigu ne, tuomet teks juos išsivirti pagal visas instrukcijas :).

Baklažaną supjaustome plonomis riekelėmis, padruskiname ir paliekam kelioms minutėms, kol suprakaituos :). Nuvalome popierine servetėle. Apvoliojam kukurūzų miltuose ir dedam į įkaitintą aliejų. Gražiai nugeltusius guldom ant popierinės servetėles.

Pasmulkiname saulėje džiovintus pomidorus.

Viskas keliauja į lėkštę. Užspaudžiame citrinos sulčių.

Skanu valgyti šiltas, tačiau tinka ir šiek tiek atvėsusios.

Šviesios pavasarinės nuotaikos :).

Skanaus!