2010 m. balandžio 28 d., trečiadienis

Griovėtieji iš Bordo regiono


Bet originalo kalba skamba kur kas romantiškiau Canelé bordelais… O “griovėtieji” tai tik parodo, koks grubus gali būti automatinis vertimas :). Ilgai žiūrinėjau šiuos pyragėlius interneto platybėse, bet išbandyti be specialios formos nekilo ranka. Ir visai be kraujo ir plaukų rovimo ta forma atsirado pas mane :).


Canelé bordelais maži prancūziški pyragėliai, kurių viduje lyg ir minkštas, saldus kremas, o išorėje tamsi, karamelizuota plutelė. Pyragėliai – Bordo regiono pasididžiavimas, tačiau jų galima rasti ir kitų šalies regionų kavinukėse. Legendos pasakoja, kad šiuos pyragėlius, nors ir gerokai kitokios formos, pradėjo kepti vieno vienuolyno Bordo regione vienuolės XVIII a. Tačiau atkuriant vienuolyno vietoves ir statinius, nieko panašaus į caneles formeles nerasta. Daryta išvada, kad pyragėliai gimė ne šiame vienuolyne. Kita versija pasakoja, kad Bordo regione buvo kepamas kepinys iš miltų ir kiaušinių baltymų, kuris vadinosi “canole”. Jis buvo toks populiarus, kad pradėta specializuotis jo kepime. Šie kepėjai, dar vadinami „Canauliers” nepriklausė Konditerių gildijai, todėl savo kepiniuose negalėjo naudoti pieno ir cukraus (pasirodo dar ir taip būna). Karai dėl tešlos vyko apie 10 metų ir baigėsi kepėjų sėkme. Revoliucija Prancūzijoje sunaikino gildiją, bet ne kepėjo profesiją. Ar „canole“ buvo „canelé” pirmtakai? Tikėtina, kad taip dėl keletos priežasčių: žodžių etimologijos ir dėl kepimo formelių panašumų. XX a. „canole“ vėl pasirodė, kuomet nežinomas konditeris atkūrė seną receptą, tešlą pagardindamas vanile ir romu. Pavadinimas Canelé tapo prekiniu ženklu ir sulaukė didelės sėkmės, kuri šiuos gardėsius lydi iki šiol. Štai kokia istorija, ir manau, kad ją buvo verta pasakoti, nes pyragėliai to tikrai tikrai verti :).

Canelé reikės:
0,5 l pieno,
2 kiaušinių,
2 kiaušinių trynių,
250 g cukraus,
50 g sviesto,
100 g miltų,
žiupsnelio druskos,
3 šaukštelių natūralios vanilės cukraus,
2 šaukštų juodojo romo,
1 šaukšto rudojo cukraus,
1 šaukšto kambario temperatūros sviesto.

Sumaišome miltus, cukrų ir druską. Įmušam kiaušinius ir trynius. Viską labai gerai išsukame.

Išlydome sviestą ir vis maišant supilam jį į tešlą.

Į pieną pilam romą, beriam vanilės cukrų ir pakaitinam kol cukrus ištirps, bet pieno neužverdame.

Karštą pieną po truputėlį pilam į tešlą ir labai gerai išmaišome, kad neliktų jokių gumulėlių.

Paliekam tešlą atvėsti ir statome į šaldytuvą parai. Taip taip, parai :).

Kitą dieną tešlą reikia gerai permaišyti, nes ant viršaus susidaro kietesnė plutelė. Tešla šiek tiek sutirštėja, tačiau bet kokiu atveju išlieka labai skysta.

Kepimo formeles patepam kambario temperatūros sviestu ir pabarstome ruduoju cukrumi.

Tešlą atsargiai supilam į formeles iki viršaus paliekant kokius 3 – 5 mm.


Statome paruoštas formeles su tešla į iki 250 °C įkaitintą orkaitę. Tešla formelėse užverda. Po 5 – 7 min. temperatūrą sumažinam iki 180 °C ir taip kepam apie 50 min. Įpusėjus kepimo laikui, kuomet pyragėliai baigia virti, o jų paviršius pradeda tamsėti, juos reikia nuleisti ant žemesnės orkaitės lentynos.

Iškepiusius paliekam šiek tiek atvėsti formelėse.


Mums buvo skaniausi dar šilti, nes šaltų beveik neteko ragauti – nebeliko :).

Skanaus ir atraskime naujus skonius!

2010 m. balandžio 27 d., antradienis

Pirmasis šašlykas


Kažkaip visi visada skuba atidaryti šašlykų sezoną. Na, mes šį kartą niekur neskubėjom, bet atidarėm. Tik tas atidarymas vyko ne prie kokio vandens telkinio, o gerokai virš žemės – 5 aukšte :). Ir galiu pasidžiaugti, kad pavyko puikiai: gal dėl iš tolimos šalies gautų prieskonių vištienai, gal dėl geros nuotaikos ir oro, o gal ir dėl vieno, ir dėl antro :).

Nors šašlykas populiarus Vidurio Azijos šalyse, tačiau savo vietą jis jau rado ir kitų šalių virtuvėse, nors ką ten virtuvėse – turbūt teisingiau būtų sakyti lauko baliuose... Tikras šašlykas valgomas nuo iešmo, o Lietuvoje iš plastikinių indų, užgeriamas dažniausiai šaltu alumi, nors tai daryti yra net labai pavojinga. Na, bet į smulkmenas nesileisiu šį kartą, nes yra mokančių ir tinkamai mėgautis maistu :).

Iešmeliams reikės:
vištienos krūtinėlės,
prieskonių (aš išbandžiau gautas lauktuves, tačiau kas tame mišinyje yra dar nepavyko tiksliai nustatyti),
maltų pipirų,
druskos,
šlakelio alyvuogių aliejaus,
cukinijos,
paprikos.

Vištieną supjaustome gabaliukais, apibarstome prieskoniais, druska, pašlakstome aliejumi ir paliekam pasimarinuoti.

Daržoves supjaustome, kad būtų tinkamos formos vėrimui. Padruskiname, papipiriname.

Paruoštą vištieną ir daržoves veriam ant skirtingų iešmukų.

Kepimui naudojau vienkartinę grilinę.


Pateikiam su mėgstamu padažu ar daržovėmis. Kaip visada, ant mano stalo karaliavo gražgarstės su citrina ir kedro riešutais.


Skanaus ir tinkamai mėgaukimės maistu!

2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis

Varškės apkepas


Va taip ir būna: pagamini kažką labai skanaus, pamiršti tiksliai pasižymėti, kiek visko dėjai, ir rezultatas – ilgi bandymai viską vėl pakartoti. Taip gavosi ir mano draugei Ievai, na ir man. Tai viskas baigėsi tuo, kad ji kepa jau nežinau kelintą varškės apkepą, o man tą eilė atėjo šį savaitgalį :). Rezultatas – dar šiek tiek trūksta, bet jau jau... Gal visai arti tobulumo buvau ir todėl, kad naudojau laukinių kviečių Spelta miltus. Kai paskaičiau internete, tai kažkoks stebuklų stebuklas, bet nesuprantu, ko mes jo taip ilgai netraukėm į dienos šviesą?

Spelta dar vadinama kviečio motina, nors tyrimais įrodyta, kad speltos grūde nėra kviečiams būdingo glitimo. Grūduose yra daug magnio, kalio, geležies, cinko, mangano, B grupės vitaminų. Įdomu, kad visos šios gėrybės tolygiai išsidėsčiusios ne tik grūdo apvalkale, bet visuose grūdo sluoksniuose. Vadinasi, maistingos medžiagos išlieka net miltuose. Spelta labai tinka dietinei mitybai. Spelta yra atspari radiacijos poveikiui, aplinkos užterštumui, kadangi ji yra padengta kelių tankių pelų sluoksnių. Ir kas aktualu, kad speltos kviečių nėra pavykę genetiškai modifikuoti.

Apkepui reikės:
400 g kreminės varškės,
2 kiaušinių,
5 šaukštų manų kruopų,
nedidelio puodelio pieno,
4 – 5 šaukštų Speltos miltų,
3 - 4 šaukštų cukraus,
žiupsnelio druskos,
1 šaukšto juodojo romo,
sviesto formos patepimui.

Manų kruopas užpilti pienu, kad išbrinktų.

Varškę ištrinti su kiaušinių tryniais, cukrumi. Įpilti romo.

Į varškės masę pilti išbrinkusias manų kruopas. Berti miltus, druską ir viską gerai išsukti.

Iki standžių putų išplakti baltymus ir atsargiai įmaišyti į masę.

Kepimo formą ištepti sviestu, sukrėsti masę ir pašauti į iki 180 °C įkaitintą orkaitę geroms 45 minutėms. Tikrinti mediniu pagaliuku, ar jau tinkamas traukti :).

Skanaus ir nepameskime pavykusių patiekalų receptų!

2010 m. balandžio 18 d., sekmadienis

Amarilis


Kažkada kažkada, kuomet dar neturėjom savo atskirų būstų gyvenom su broliu išnuomotame bute. Ir kai šeimininkė nutarė butą parduoti, o mums skubiai ieškotis kitų kampų, ji liepė visas gėles – 3 amarilius, buvusius tame bute išmesti. Tačiau, aš juos priglaudžiau. Jie buvo gana jauni, tad jokių žiedų nesitikėjau ilgai. Iš štai po gerų 5 metų gėlė pražydo :).


Broli, ar pameni, kas buvo to buto languose? :)

Kiniški koldūnai


Dėl Islandijos gamtos išdaigų daug žmonių negali pasiekti namų, išvykti atostogų ar darbo reikalais. Penktadienį teko palydėti kelis kinus į Migracijos tarnybą, kurie atvyko į parodą RESTA ir, kuriems tenks prasitęsti vizas. Smagu buvo girdėti, kad statybos verslo paroda jiems paliko geresnį įspūdį nei patiems lietuviams :). Išsiskiriant beliko palinkėti, kaip galima geriau praleisti laiką mūsų šalyje ir kaip galima greičiau pasiekti namus.

Kai kurioje Kinijos dalyse Naujųjų metų išvakarėse namuose susirenka visi šeimos nariai ir gamina koldūnus. Jų prigamina labai daug, kad užtektų visiems. Tikima, kad koldūnų valgymas atneša sėkmę. Kartais gaminant, į keletą koldūnų įdedama po monetą, o tas kuriam teks toks koldūnas bus laimingas visus metus. Manau, kad tokio koldūno perkąsti nenorėčiau, kad ir kiek ten tos laimės gaučiau, nes dantys man labai svarbūs :).

Koldūnams reikės:
Wonton tešlos lapelių, kurių pakuotėje yra apie 40 vnt.
10 – 15 bulvių,
150 g tofu sūrio,
saujos špinatų,
1 šaukštelio maltos kalendros,
1 šaukštelio malto kumino,
1 šaukštelio malto imbiero,
3 -4 šaukštai sezamo sėklų,
žiupsnelio druskos,
1 šaukšto ryžių miltų.

Ištraukiam tešlos pakuotę iš šaldymo kameros ir paliekam atšilti apie 1 val.

Bulves išverdame ir sumalame kartu su fotu ir špinatais.

Sudedame prieskonius, sezamo sėklas ir viską gerai išmaišome.

Iš ryžių miltų ir poros šaukštų vandens susimaišome “klijus” koldūnams.

Imam po vieną tešlos lapelį ir dedam po šaukštelį įdaro. Užlankstome kaip mums patinka. Sutvirtinam pasigamintais „klijais“ :).

Verdam aliejuje. Valgom su mums patinkančiu padažu.


Tuos, kurių neplanuojam virti, užšaldome ant padėklo ar lėkštės neglaudžiant vieno prie kito, o vėliau susidedam į dėžutes.


Skanaus ir palinkėkim visiems saugiai pasiekti namus!

2010 m. balandžio 13 d., antradienis

Čirviniai blynai


Kodėl blynai vadinami čirviniais turbūt aišku, nes keptuvės gaminamos tokios, kad jie iškeptų širdučių formos. Bet kas pasakys, o kodėl būtent tokios, kodėl ne būgnai, vynai ar kryžiai gaunasi? Ilgai galvos sukti net ir nereikia – mano versija yra tokia: o todėl, kad šiuos blynus mums kepė mamos, o dabar mes juos kepam savo mylimiausiems žmonėms. Paprasta, ką? :)

Kortos dažniausiai yra gaminamos iš specialaus popieriaus ar plastiko. Tačiau kortų muziejuose galima pamatyti ir medines, pieštas ant įvairių augalų lapų, ant alaus bokalų padėkliukų, plastikinių kaladėlių, ir net aukso folijos kortas. Jau nekalbant apie tai, kad tiek popierinės, tiek plastikinės kortos gali būti ir įvairių formų.

Blynams reikės:
200 g kreminės varškės,
100 g saldaus neglaistyto sūrelio,
2 kiaušinių,
2 šaukštų cukraus,
300 ml pieno,
300 g miltų,
1 šaukštelio kepimo miltelių,
50 g sviesto,
žiupsnelio druskos.

Varškę sumaišome su sūreliu ir ištriname su kiaušiniais, cukrumi ir druska. Kuomet negavau kreminės varškės naudojau tik sūrelius ir rezultatas taip pat gavosi puikus :).

Pilam pieną. Išmaišome. Kuomet pritrūkau pieno, dalį jo pakeičiau vandeniu :).

Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir beriam į varškės masę.

Galiausiai įmaišome tirpintą sviestą.

Blynų keptuvę įkaitinam. Abu paviršius šiek tiek patepam sviestu. Vienam blynui naudoju 3 šaukštus tešlos.


Skanaus ir palepinkime kartais mums brangius žmones!

2010 m. balandžio 12 d., pirmadienis

Pipirnė ant palangės


Šis pavasarinis augaliukas, kaip toje majonezo reklamoje, tinka ant visko :). Mūsuose jis dažniau naudojamas kaip prieskonis, o Kaukaze valgomos vienų pipirnių salotos.


Pipirnės populiarumą lemia ir jos nereiklumas auginimo sąlygoms – ir ant ko tik jos nedygsta, svarbiausia, kad būtų pakankamai drėgmės ir užtektų šilumos.

Pipirnėse yra daug kalcio, fosforo, jodo, geležies, B grupės ir C vitaminų, karotino bei garstyčių aliejaus, kuris ir suteikia aštroką skonį ir stiproką kvapą. Vienintelė bėda, kad džiovinta arba virta ji netenka visų savo naudingų medžiagų. Tad šia bastutinių šeimos atstove būtina gardžiuotis ką tik nuskinta.

Šį savaitgalį pipirnė puikavosi ant grietinės, su kuria valgyti bulviniai blynai :).

2010 m. balandžio 9 d., penktadienis

Pavasariniai suktinukai


Apie įvairias šaldytas tešlas, pasirodžiusias mūsų prekybos centruose, prisiskaičiau daug. Tad kuomet išvydau, teliko tik nusipirkti ir išbandyti bei prisigaminus ir užšaldžius įvairių suktinukų netikėtų svečių laukti :). Pirmas bandymas vyko su taip vadinama Spring Rolls tešla.

Gaminiai su Spring Rolls tešla yra labai populiarūs Rytų kraštuose. Pats pavadinimas jau leidžia suprasti, kada jie gaminami ir valgomi. Ypač daug suktinukų yra prigaminama per kinų naujus metus. Įdaras – tai jau virėjo fantazijos ir galimybės – nuo saldžių ar aštrių iki pačių pikantiškiausių. Suktinukai labai primena mūsų lietinius blynus su įvairiais įdarais, tačiau yra daug plonesnės tešlos, dažniausiai mažesni ir gruzdinami aliejuje.

Suktinukams reikės:
Spring Rolls tešlos lapelių, kurių pakuotėje yra 40 vnt. (sunaudojau visus, kadangi kaip ir visas tešlas – atšildžius geriau dar kartą nebeužšaldyti),
2 morkų,
1 baltojo ridiko,
2 – 3 saliero stiebų,
½ didelės cukinijos,
saujos saulėje džiovintų pomidorų (ne aliejuje),
2 skiltelių česnako,
žiupsnelio malto imbiero,
žiupsnelio maltų juodų pipirų,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio cukraus,
šlakelio sojos padažo,
1 šaukšto ryžių miltų.

Ištraukiam tešlą iš šaldymo kameros, išimame iš pakuotės, uždengiame drėgnu rankšluosčiu ir paliekam apie 1 val. atšilti.

Tešlos lapeliai yra labai labai ploni ir beveik peršviečiami, tačiau pakankamai tvirti. Paėmus vieną lapelį, likusius reikia vėl uždengti, nes labai greitai sausėja ir darosi kieti.


Kol tešla ramiai ilsisi, daržoves supjaustom šiaudeliais ir beriam į puodą. Užpilam šiek tiek vandens. Užverdam ir beriam smulkintą česnaką, imbierą, pipirus, druską, pilam sojos padažą. Galiausiai beriam cukrų. Daržovės turi būti išvirusios, bet tvirtos ir nevirtusios koše.

Daržoves sudedam į kiaurasamtį, kad nutekėtų skystis ir jos šiek tiek atvėstų.


Ryžių miltus sumaišome su pora šaukštų vandens – tai bus klijai suktinukų sutvirtinimui :).

Imam vieną tešlos lapelį, ant jo guldom daržovių ir užlankstom panašiai kaip mūsų lietinius blynus. Kraštą patepam pasigamintais klijais.


Gruzdinimui labiausiai tiko mano pamėgtas dygminų aliejus.

Valgyti skanu su sojos padažu.


Kadangi pritrūkau daržovių, į keletą suktinukų teko įsukti tai, kas buvo po ranka – pasitaikė bananas. Turėjom puikų desertą :).


Kadangi valgytojų buvo vos du, suktinukus, neglaudžiant vieno prie kito, įsukau į maistinę plėvelę ir sudėjau į šaldymo kamerą.

Skanaus ir laukiam dar šiltesnio pavasario!