Traukinukas visai smagus, juo apvažiuoji nemažą dalį miesto ir per įspūdingą Rainbow bridge patenki į dirbtinę salą. Jei nežinotume, tai turbūt neįtartume, kad ji dirbtinė. Pravažiavome didelį velnio ratą. Gidas pasakojo, kad dabar juo pasisukti stengiasi labai daug žmonių, kadangi jis bus išardytas gana greitai. Pasirodo, kad dar prieš jį statant jau buvo žinoma tiksli jo pabaigos diena. Dirbtinoje saloje daug gyvenamųjų kvartalų, vaikų žaidimų aikštelių, net dirbtinas paplūdimys.
Parvažiavome į tikrą salą ir užsukome vakarienės. Kaip tik čia ir buvo ta vieta, kai patiekalus virėm patys. Šalia savo makalionų valgėme tofu, kažkokius užkandžius, kuriuos rekomendavo gidas. Tiesa, jis dar prieš vakariene paklausė, ar galėtų prisijungti ir jo žmona. Taip, žinoma. Įdomus pastebėjimas – mums gana sunku buvo įvardinti japonių amžių. Na ta mergytė, kuri atėjo, galėjo greičiau būti jo dukra, bet, kad žmona, ir kad jie vienmečiai, tai jau buvo sunku patikėti. Jiems apie 40 metų (kiekvienam, o ne kartu sudėjus :)).
Kadangi dar nebuvo vėlus vakaras, paklausėm ar negalėtume kartu išbandyti dar vieną japonišką malonumą – nueiti į karaoke. Nuėjome. Ką galiu pasakyti – pas mus geriau. Ten – tave įkiša į mažą kambariuką (kas bijote mažų patalpų – geriau nerizikuoti :)), kuriame yra TV ir visa reikiama įranga, muzika visu garsu, palubėse šviesos lempa. Pasirinkimas, ką dainuoti – didžiausi tomai, yra ir angliškų dainų, tačiau mes per menkai jas žinojom su visais žodžiais ir tikslia melodija. Viską išgėlbėjo The Beatles :). Prašėm, kad japonai padainuotų, kas pas juos populiaru. Pasirodo, kad japonai tokiuose baruose turi net savo vardinius mikrofonus, kurie neša sėkmę :).
Pabaigus dainas patraukėme link savo ryokano.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą