Klasikinė pavlova

Nuo įvairių kepinių šaldytuve liūdėjo 5 kiaušinių baltymai, o ir braškės, nors ir ne iš tėvų sodo, bet jau viliojo savo raudonais skruostais, tad atėjo eilė pavlovai – saldžiam, traškiam, tąsiam, gaiviam ir labai vasariškam desertui.

Desertas pavadintas žymios Rusijos balerinos Anos Pavlovos garbei kuomet ji lankėsi Australijoje ir N. Zelandijoje savo pasaulinio turo metu 1926 m. Tačiau, kaip visada keliamos ir kitos versijos, nes morengą žmonės gamino nuo senų laikų ir ne tik minėtose šalyse. Pati balerina labiausiai atpažįstama iš Mirštančios gulbės vaidmens, kuris buvo sukurtas jai ir jos sušoktas apie 4000 kartų. Vedu prie to, kad šis desertas lengvas, trapus, baltas, todėl visai nesvarbu jai ar ne jis kurtas, tačiau jo susiejimas su balerina labai vykęs :).

Morengui reikės:
5 kiaušinių baltymų,
200 g cukraus,
1 šaukštelio krakmolo,
2 šaukštelių balto vyno acto,
200 ml grietinėlės,
braškių,
kivių.

Baltymus, išvalius nuo mazgelių, plakame iki putų. Palaipsniui beriame cukrų.

Išplakus iki putų užbarstome krakmolą, pilame actą. Toliau plakame iki standžių, blizgių putų.

Indą ištiesiame kepimo popieriumi ir atsargiai sukrečiame baltymus. Lengvai palyginame paviršių.

Pašauname į iki 180 °C įkaitintą orkaitę 70 min.

Praėjus kepimo laikui, išjungiame orkaitę ir joje paliekame morengą per naktį arba geroms 6 val.

Morengui pailsėjus, traukiam iš orkaitės, atsargiai nuimame popierių.

Išplakame grietinėlę ir sudedame ją ant morengo viršaus.

Puošiam braškėmis ir kiviais.

Skanaus ir būkime lengvi!

Šparagų apkepas

Vis apžiūrinėjau prekybos centrų lentynas, nes šios pirmosios daržovės jau turėjo pasirodyti. Ir pasirodė, ir aš jas nusičiupau, ir labai skaniai viskas gavosi :). Gaila, kad jos iš gana tolimos šalies, ką ten šalies, beveik kitos planetos, į Lietuvą keliavo, tad kartojant šį vykusį apkepą, teks dairytis šių gėrybių iš artimesnių vietovių.

Beveik atsisėdau, kuomet suvokiau, kad šparagus augino net mano močiutė. Tik mes juos kitaip vadindavome ir į lėkštes dėdavom tik ruošiant stalą lėlėms :). Gėlių darželiuose dar dabar auga smidrai. Tai pasirodo, kad čia vienas ir tas pats. Šparagai valgomi kepti, virti, naudojami kaip garnyras, daromos sriubos, salotos. Geriausia šparagus virti ant mažos ugnies pasūdytame vandenyje. Į puodą jie dedami stati, surišti į ryšelius. Geriausia, kai vanduo apsemia drūtgalius, o ūglių galvutės šunta garuose. Auksinė šparagų patiekalų gaminimo taisyklės: patiekalai turi būti paprasti, jų skonio neturėtų užgožti įvairūs prieskoniai.

Apkepui reikės:
500 g sluoksniuotos tešlos (arba tiek, kad užtektų padaryti pagrindą apkepui),
500 g šparagų,
3 kiaušinių trynių,
5 – 6 šaukštų grietinės,
4 – 5 šaukštų natūralaus jogurto,
6 – 7 šaukštų tarkuoto kieto sūrio,
2 mažų skiltelių česnako,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų pipirų.

Pirmiausia ištraukiame tešlą iš šaldymo kameros.

Nupjauname kietesnius šparagų galus, ir šiek tiek apskutame galiukus. Surišame į pundelį ir statom į pasūdytą verdantį vandenį. Verdam apie 6 – 7 min. Apvirtus sudedam į kiaurasamtį, kad gerai nuvarvėtų.

Į formą įtiesiam kepimo popieriaus. Įklojam tešlą. Suformuojam šiek tiek aukštesnius kraštelius. Pašaunam į 180 °C įkaitintą orkaitę kokiom 8 min.

Iš trynių, grietinės, jogurto, sūrio užmaišome mišiniuką, kurį pagardinam druska ir pipirais. Įspaudžiame česnaką.

Ant šiek tiek pakepusios tešlos guldom šparagus ir užpilam pasigamintu mišiniu. Iš tešlos likučių galim padaryti papuošimus :).

Kepam 180 °C įkaitintoje orkaitėje apie 45 min.

Skanaus ir tikrai žinau, kad tai pirmas, bet ne paskutinis mano patiekalas su šparagais!

Keksas su rabarbarais

Kažkada būdavo taip: lauži lapkotį, nugarbanoji žemyn odą, dažai į cukrų ir į burną. Kartais visą giminę sutraukdavo :). O jau lapai lapai, tai tikras atradimas žaidžiant ir vaidinant įvairių visuomenės sluoksnių damas :). Ech tie barbarai rabarbarai :).

Kinai nuo senų senovės rabarbarus naudojo vaistams gaminti. Tik vėliau jie pradėti naudoti ir maistui. Įdomi savybė, kad rabarbarus naudojant kaip vaistą, poveikis priklauso nuo suvartojamo kiekio - maži kiekiai kietina vidurius, o dideli atvirkščiai – gali sukelti viduriavimą. Be visų vitaminų ir kitų gėrybių, šiuose augaluose gausu ir oksalo rūgšties, iš kurios netirpių kristalų formuojasi inkstų akmenys. Ši rūgštis intensyviai kaupiasi rudeniop, todėl patartina po liepos nebevartoti rabarbarų.

Keksui reikės:
5 – 6 rabarbarų stiebų,
2 šaukštelių rudojo cukraus,
1 šaukštelio cinamono,
1 šaukštelio malto kardamono,
180 g sviesto,
indelio sutirštinto kondensuoto pieno,
2 kiaušinių,
300 g miltų,
1 šaukštelio kepimo miltelių,
žiupsnelio druskos.

Rabarbarų stiebus nuvalius odelę supjaustome griežinėliais, kuriuos pabrastome ruduoju cukrumi bei cinamonu ir kardamonu. Paliekame inde, kad cukrus šiek tiek aptirptų.

Kambario temperatūros sviestą išsukame su kondensuotu pienu, kiaušiniais ir druska.

Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir beriam į tešlą. Viską gerai permaišome.

Kekso formą išklojam kepimo popieriumi. Pilam pusę tešlos. Ant viršaus beriam rabarbarus su visu išsiskyrusiu skysčiu. Užpilam likusią tešlą.

Ant viršaus pabarstome rudojo cukraus.

Pašaunam į 180 °C įkaitintą orkaitę gerai valandai. Tikrinam mediniu pagaliuku :).

Skanaus ir spėkime pasimėgauti barbarais rabarbarais!

Koldūnai su džiovintais grybais

Kartą draugei juokiausi, kad jeigu ir perku šaldytus koldūnus, tai tik su bulvių įdaru, nes jau būtų visiškas absurdas į bulves, kurios ir taip yra gana pigi daržovė, primaišyti, kokių nors negerovių :). Nors patys skaniausi yra namuose gaminti koldūnai, o dar su džiovintų grybų įdaru, su sviesto-grietinės padažiuku...

Nors viena slavų tauta mušasi į krūtinę, kad koldūnai yra kilę iš jų kraštų, tačiau nerasime tautos, kurie neturėtų savo vietinių koldūnų. Rusijoje koldūnai tradiciškai laikomi Uralo ir Sibiro kraštų valgiu. Žodžis “pėlmėnj” komių kalboje reiškia “duonos ausis”. Ir iš tiesų klasikinių koldūnų forma primena mažą ausytę. Italų virtuvė didžiuojasi savo koldūnais – ravioli, kurie būna įvairiausių formų, į juos dedami ir įvairiausi įdarai. Pasak šaltinių, itališki ravioli atsirado šiaurės vakarų Italijoje, kaip patogus būdas suvartoti produktų likučius. Genujiečių dialektu “rabiole” ir reiškia visokius likučius. Turi koldūnai giminaičių ir daugelyje kitų šalių. Kuo ne lietuviški koldūnai - šaltanosiai? :)

Koldūnams reikės:
Tešlai:
250 g miltų,
1 kiaušinio,
2 kiaušinių trynių,
4 – 5 šaukštų vandens,
žiupsnelio druskos.
Įdarui:
2 saujų džiovintų grybų,
2 skiltelių česnako,
žiupsnelio mairūno,
žiupsnelio druskos,
šlakelio aliejaus.

Iš nurodytų produktų užminkome tešlą.

Grybus reiktų užmerkti bent prieš kelias valandas arba iš vakaro. Išvirti. Sumalti. Pakepinti įspaudus česnako ir įberus prieskonių ir druskos.

Kadangi įsigijau stebuklingą prietaisą koldūnams gaminti, tai viskas ėjosi gana greitai. Ir koldūniukai gavosi tokie gražučiai :).

Virti iš karto arba susidėti į šaldymo kamerą juodai dienai :). Skanu su sviesto-grietinės padažiuku, kuris man visada primena vaikystę :).

Skanaus ir Vilma, ar toks prietaisas tave domina?

Palangės jaunoji

Ant šviesios ir šiltos palangės vieną po kito pradėjo baltus ir be galo kvapius žiedus skleisti gardenija. Vis po vieną, o aš laukiu, kada ji pražydės jais visais :). Va tuomet tai būtų grožis! Ši gėlė tikra jaunoji – ne tik graži, bet ir kaprizinga – reikia daug drėgno oro, bet purkšti negalima, nes tai pūdo žiedus, palangė turi būti šilta, jokio skersvėjo, šviesos saikingai per užuolaidas, siukioti, kilnoti negalima. Bet žiedai ir kvapas viską atperka :).

Šaltalankio želė

Nors labai įdomu pasisukioti virtuvėje gaminant, kokį gudrų patiekalą, bet kartais labai norisi, kad būtų greita, skanu, netikėta. Taip visada yra naudojant agarą. Pirmą kartą skanaujantys nesupranta, kuomet aiškinu, kad tai želė, tačiau ne iš kiaulienos :).

Agaras – augalinės kilmės želatina, išgaunama iš kelių rūšių jūrinių raudonųjų dumblių. Ji tirpsta subėrus miltelius į verdantį vandenį, o stingsta kambario temperatūroje. Pati želė burnoje yra biri, netirpstanti, neturi mums jau žinomo gyvulinės kilmės želė tąsumo. Labai patogiai išsiima iš įvairiausių indelių, nereikia kišti į karštą vandenį. Labai tinka vaikams ir pastoviai gerkles persišaldantiems jų tėveliams, nes gali būti valgoma net šilta :).
Želė reikės:
1 l šaltalankio nektaro,
0,5 l vandens,
1 šaukštelio agaro miltelių.

Vandenį užverdam. Nuimam nuo ugnies.

Pastoviai maišant šluotele beriam agaro miltelius. Maišom, kol jie visiškai ištirpsta.

Supilam į šaltalankio nektarą.

Išpilstom į indelius ir paliekam kambario temperatūroje kol sustings. Tai įvyks per 30 min. Pamatysite patys :).

Skanaus ir gaivaus deserto!

Pyragas “Ugnikalnio žemė“

Kadangi ugnikalnis, neištariamu pavadinimu, vis nesiliauja spjaudytis, tai ir pyragas man priminė šias gamtos išdaigas ir galimus rezultatus :). Nors reikia tikėtis, kad mažasis neprikels didesniojo brolio, kuris jau labai labai rimtai parodytų, ką moka.

Šio pyrago svarbus akcentas – gera, riebi kakava. Kakavmedžiai natūraliai auga Centrinės ir Pietų Amerikos tropiniuose miškuose, kur pasiekia apie 12 m aukštį ir dera apie 100 metų. Ankštis gali sverti iki 2 kg. Ją sudaro pupelės ir minkštimas. Iš pupelių gaminamas kakavos aliejus arba sviestas, o minkštimas naudojamas uogienėms, sultims, džemams gaminti. Gimtinėje kakavmedžiai dera visus metus. Vaisiai skinami labai dažnai, nes prinokę krenta ir pūva. Kakavmedžiai ūkiuose auginami ir Afrikoje, tačiau čia jie yra mažesni, tačiau derlingesni.

Pyragui reikės:
280 g sviesto,
5 kiaušinių,
200 g cukraus,
150 g miltų,
0,5 šaukštelio kepimo miltelių,
50 g riebios kakavos,
juodo šokolado plytelės,
žiupsnelio druskos,
saujos lazdyno riešutų,
200 g kreminės varškės.

Pirmiausia ištraukiam iš šaldytuvo sviestą. Jį padalinam taip, kad viename inde būtų 180 g, o kitame 100 g.

Iš nurodytų cukraus ir miltų kiekių atidedam, kokius 4 šaukštus cukraus, ir 2 - miltų. Prireiks :).

Didesnį kambario temperatūros gabaliuką sviesto gerai išsukam su cukrumi ir 3 kiaušiniais, kuriuos įmušam po vieną.

Beriam miltus, į kuriuos įmaišome kepimo miltelius, kakavą ir druską. Viską gerai išmaišome.

Virš kito lėtai verdančio puodo ištirpiname šokoladą. Jį šiek tiek atvėsinus pilam į tešlą.

Nužievintus riešutus šiek tiek pasmulkiname ir taip pat beriam į tešlą. Viską gerai išmaišome.

Kitame inde išsukame likusį sviestą, įmaišydami liūdinčius 4 šaukštus cukraus ir 2 kiaušinius. Beriam 2 šaukštus miltų. Įmaišome varškę.

Formoje ištiesiam kepimo popierių. Dedam tamsios tešlos tiek, kad storiau ar ploniau, bet pasidengtų dugnas. Ant viršaus paskleidžiam varškės masę. Sudedam tamsios tešlos likučius. Dedasi sunkiai, kadangi tešla gana tiršta. Todėl tenka pridaryti įvairiausių kalnagūbrių :).

Pašaunam į 180 °C įkaitintą orkaitę gerai valandai. Tikrinam mediniu pagaliuku :).

Skanaus ir lai ramiai miega visi ugnikalniai!