Suši

Arba kelionė atgal.

Turbūt skaitytojai pamanė, kad vėl keliam sparnus į Japoniją. Tikrai būčiau nieko prieš :). Tačiau šį kartą keliausiu tik prisiminimuose, nes lygiai prieš metus buvome tekančios saulės šalyje. Šiandien galvojau, kas liko po kelionės, na išskyrus prisiminimus ir nuotraukas. Liko žmonės. Su jais susirašau, jie mus prisimena, klausia kaip sekasi, atsiunčia nuotraukų. Neįtikėtina, bet aktyviausiai bendrauja mūsų vyriausias gyvenimiška patirtimi gidas. Kuomet į Japoniją buvo nuskraidinta M. Jovaišos paroda Neregėta Lietuva, jis atvyko į parodą, ten susipažino su organizatoriais ir parašė labai šiltą laišką. Vienas mano draugas, besidomintis fotografija, sako, kad seniai buvo sugalvojęs taip fotografuoti Lietuvą ir šiek tiek skeptiškai dabar žiūri į tokius projektus, kaip Neregėta Lietuva. Na mano klausimas, kodėl to nepadarė, jeigu sugalvojo? Teigia, kad tam reikia rėmėjų? Kodėl nesusirado? Tam reikia žmonių, ryšių ir pan. Kodėl jų neturi, nekuria ar neišlaiko? Klausite, kur aš čia suku? Į žmones, bendravimą ir sukurtus santykius, kurių nereiktų nutraukti, išsižadėti ar pamesti, jeigu jie mums ką nors reiškė. Suši nemokėčiau valgyti viena :). Man tai - draugų maistas :).

Japonijoje yra toks posakis, kad valgoma viskas, išskyrus mėnulio atspindį šulinyje. Tačiau, tai dalis tiesos, kadangi japonai gana išrankūs. Valgydami jie privalo matyti, ką valgo, todėl jų lėkščių turinys nesimaudo padažuose, ir yra labai aiškus, estetiškai sukomponuotas, neperkrautas. Jie neturi pagrindinio patiekalo, nes viskas kas bus valgoma sudėliojama ant stalo. Sočiausiai valgo ryte. Turbūt žinomiausi japoniški patiekalai yra vadinamieji suši.

Norimaki suši reikės:
5 skrudintų jūros dumblių lapelių Nori,
400 g suši ryžių,
150 g lašišos,
1 avokado,
šlakelio ryžių acto,
žiupsnelio cukraus,
žiupsnelio druskos,
majonezo,
sojos padažo,
marinuoto imbiero,
japoniškų krienų Wasabi,
sezamo sėklų.

Ryžius beriam į kiaurasamtį ir nuplauname. Paliekame nuvarvėti apie 20 min. Beriam į puodą ir užpilam vandeniu. Jo pilu tiek, kad virš ryžių būtų apie 2 – 3 cm vandens. Kaičiam ant kaitrios ugnies. Užvirus mažinam karštį ir verdam dar apie 15 – 20 min. kol susigers vanduo. Ryžiai turėtų būti lipnūs, bet neturi virsti koše :). Išvirtus paliekam uždengtus dar 10 min.

Į atvėsintus ryžius beriam cukraus ir druskos, pilam ryžių acto. Gerai permaišome.

Lašišą, avokadą ar kitus naudojamus priedus supjaustom plonomis juostelėmis.

Dubenėlyje pasiruošiam vandens ir sojos padažo tirpalą, kuris bus naudojamas rankoms vilgyti. Kitaip būtų sunku susitvarkyti su ryžiais :).

Suši formavimui aš naudoju bambukinį kilimėlį. Skaičiau, kad žmonės sugeba ir be jo. Tačiau, man jis tikras pagalbininkas :).

Tiesiam bambukinį kilimėlį ant stalo. Nori lapą dedam šiurkštesne puse į viršų. Šlapinam rankas vandens-sojos tirpale. Imam ryžius ir plonu sluoksniu dedam juos ant Nori lapo, iki krašto palikdami apie 2 cm. Vienam ritinėliui sunaudoju apie 2 saujas ryžių.

Paskleistus ryžius šiek tiek patepu majonezu.

Krašte dedam lašišos ir avokado juosteles.

Ryžiais nepadengtą Nori lapo kraštą suvilgome vandens-sojos tirpalu.

Ritinėlį kilimėlio pagalba sukam taip, kad įdaras liktų viduryje. Šiek tiek paspaudžiam, kad ryžiai tvirtai suliptų. Ritinėlį išvyniojam iš kilimėlio.

Ritinėlio galus sutvarkome juos užlipindami ryžiais :).

Pjaustome plonu peiliu, vis jį nuvalydami.

Aš ritinėlį dalinu į 8 suši. Pjaunu per pusę, tas dalis dar kartą per pusę, ir paskutinį kartą per pusę :). Taip suši gaunasi vienodo dydžio.

Vieną suši viršūnėlę baksteliu į sezamo sėklas.

Valgom dažydami į sojos padažą su wasabi krienais. Šalia ir marinuotas imbieras, kuris leidžia pajusti vis kito suši skonį :).

Suši Japonijoje dėliojamas ant medinių padėkliukų, kaip ir viskas valgomas lazdelėmis :).


Kvieskite draugus :).

Skanaus!

Pavasaris ant palangės

Apgavus hiacintų svogūnėlius ir šaldytuvo pagalba suvaidinus jiems žiemą, pavasaris ne tik už lango, bet ir ant palangės :).

Viskas prasidėjo labai kukliai ir nedrąsiai :).

Bet kuomet kuklumas išėjo iš mados, pavasaris skleidėsi šviesiomis spalvomis ir viliojo svaiginančiais kvapais :).

Malonūs prisiminimai

Dar iš savo stovyklinių laikų pamenu vieną dainą, kurią dažniausiai dainuodavom prie laužo, ir kuri visada kelia tik gerus prisiminimus apie draugus :).

Pamenu mačiau kadaise buvo ta skara,
Tu jauna pečius gaubeisi vakar vakare,
Vakar vakare, vakar vakare…
O dabar suabejojau – buvo ta skara?
Ar aš viską išgalvojau vakar vakare?
Vakar vakare, vakar vakare…

Prabėgusį savaitgalį vienas lauktas siuntinukas mane taip pradžiugino ir „užkabino“, kad niūniavau net troleibuse. Kelis kartus net per garsiai :)).

Turbūt knieti, kas gi ten tokio buvo :).

Prašom pasigrožėti ir pavydėti. Ir laiško, kuris rašytas ranka :).

Renata, nors jau sakiau ačiū, bet dar vienas papildomas kartas niekam nepakenkė. Ačiū :).

Tiesa, perspėju, kad užsakymų nepriima :). Piešia nesavanaudiškai ir tik labai svarbiems asmenims :).

Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti... Gerai jau gerai, daugiau nedainuosiu :))).

Lietiniai su ikrais

Nors šiuos blynus galima valgyti su kuo tik širdis geidžia, ir šie blynai turbūt visų namuose yra kepami nuo vaikystės :). Mes šį kartą nusprendėme, kad lietinius valgysime su ikrais, ir taip žiemą, kuri daugeliui jau greičiausiai atsibodo, varysime iš savo terasos :). O kadangi jau šį savaitgalį žadama teigiama temperatūra, tai turbūt pasirinkimas taip valgyti buvo tinkamas :).

Sakoma, kad ikrai ypatingas delikatesas ir didelių pinigų simbolis. O kad taip Dievui į ausį :). Giliausios ikrų vartojimo tradicijos, žinoma, kad Rusijoje. XII a. ikrus statinėmis sūdydavo ir šaukštais kabindavo net prasčiokai. Kartu su rusų emigrantais po platų pasaulį keliavo ir ikrų valgymo tradicijos. Įdomu, kad Europoje juodieji ikrai buvo laikomi nuodingais, o Amerikoje jie buvo pateikiami tik vergams, dirbantiems sunkų darbą. Pasak vieno garsiausių rusų operos dainininko F. Šaliapino, ikrais ne užkandama, o jie užgeriami degtine :). Na, manau, kad mums iki to dar laaaabai toli :).

Lietiniams reikės:
1 kiaušinio,
1 puodelio pieno,
300 g miltų,
2 puodelių vandens,
3 šaukštų aliejaus,
žiupsnelio cukraus,
žiupsnelio druskos,
indelio ikrų.

Kiaušinį išplakame su druska ir cukrumi.

Pilam pieną. Išmaišome.

Beriam dalį miltų ir pilam šiek tiek vandens. Maišome. Vėl beriam miltų ir pilam vandens.

Galiausiai pilam aliejų ir viską gerai išplakame, kad neliktų gumulėlių.

Viską patogiausia maišyti šluotele.

Keptuvę patepam aliejumi ir pilam samtį tešlos. Pakėlę keptuvę nuo ugnies formuojam blyną.

Blyną verčiam, kuomet pajudinus keptuvę, jis lengvai atlimpa nuo dugno.

Iš šių produktų iškepu 10 lietinių.

Ant blyno pasėjam šiek tiek ikrų :). Susukam arba sulankstome. Jeigu spėjo atšalti, pašildom jau susuktus.

Skanu valgyti su grietine, ar užspausti šiek tiek citrinos.

Skanaus!

Under solen

Dar vienas filmas, pasiskolintas iš Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje filmotekos. Kadangi nei viena skandinavų kalba laisvai nekalbu, ir kadangi žinau tik kelis suomiškus žodžius, ir kadangi mano nusižiūrėtą filmą jau buvo kažkas pasiskolinęs, ir kadangi nesinorėjo išeiti be filmo, tai rinkausi pagal pakuotės viršelį – taip dar niekada nedariau :). Ir pataikiau :). Pasirodo ir taip galima neprašauti :). Tiesa, paklausiau biuro darbuotojos, ar filmas nėra labai depresinis - skandinavai tokius oi kaip mėgsta kurti :). Taigi - Under solen (Under the Sun).

Pagal H. E. Bates The Little Farm
Švedija, 1998 m., 123 min.
Rež. Colin Nutley
Vaidina:
Olof - Rolf Lassgard
Ellen Lind - Helena Bergstrom
Erik Jonsson - Johan Widerberg

Filmas prasideda žodžiais iš Hebrajų biblijos (Book of Ecclesiates):
“for every thing there is a season, and a time for every purpose under heaven”

1950 metai. Olof po motinos mirties dienas leidžia savo ūkyje, kuriame labai trūksta šeimininkės rankų. Padėtį apsunkina, kad jis nemoka nei rašyti, nei skaityti ir yra priklausomas nuo savo jauno ir sukto draugo Eriko, kuris kadaise buvo jūreivis ir mėgsta pasigirti turėtų moterų skaičiumi. Vieną dieną Olof paduoda skelbimą į vietinę spaudą, kad „39 (nors jam jau sukako 40) metų ūkininkas ieško namų šeimininkės – ekonomės“. Paprašo, kad moterys pridėtų ir nuotrauką. Skelbimo tekstą pamato smalsus miestelio kunigas, kuris netrunka viską išplepėti vietiniams. Ypač tuo pasipiktina Erikas, kuris iš Olof yra pasiskolinęs pinigų, ir net nemato reikalo grąžinti. Ateina du laiškai. Vienas netinkamas, nes moteris per jauna, o ir nuotraukos neįdėjo. Kitas – su nuotrauka, iš kurios žvelgia simpaniškas, ramus veidas. Ellen atvyksta į Olof ūkį ir nedrąsiai pradeda šeimininkauti. Olof įsimyli Ellen. Tai pirmoji jo moteris, kurios meilė ir fizinis ryšys daro Olof pasitikintį savimi. Erikas bando įvairiais būdais išgauti, koks tikrasis Ellen atvykimo tikslas – gal pinigai? Jis pašniukštinėja ir sužino, kad Ellen yra ištekėjusi. Olof vieną rytą kambaryje randa tik Ellen skarą ir laišką. Olof pirmą kartą pažinus meilę labai skaudu susitaikyti, kas atsitiko. Kas jam gali perskaityti Ellen laišką – Erikas. Tačiau šis gudrauja...

Filmas labai ramus, švelnus, romantiškas, tačiau visiškai ne saldus.

Įdomu tai, kad viena pagrindinių filmo aktorių Helena Bergstrom, vaidinusi Ellen, yra šio filmo režisieriaus žmona. Pažiūrėkite filmą ir suprasite, kodėl tai parašiau :).

Filmas buvo rodytas ir mano dažniau lankomame kino teatre Pasaka.

Ir pabaigai...

From the Bible, Ecclesiastes III (King James Version):
3:1 To every thing there is a season, and a time to every purpose under the heaven:
3:2 A time to be born, and a time to die; a time to plant, and a time to pluck up that which is planted;
3:3 A time to kill, and a time to heal; a time to break down, and a time to build up;
3:4 A time to weep, and a time to laugh; a time to mourn, and a time to dance;
3:5 A time to cast away stones, and a time to gather stones together; a time to embrace, and a time to refrain from embracing;
3:6 A time to get, and a time to lose; a time to keep, and a time to cast away;
3:7 A time to rend, and a time to sew; a time to keep silence, and a time to speak;
3:8 A time to love, and a time to hate; a time of war, and a time of peace.

Jonny Vang

Jau turbūt susidarė įspūdis, kad gyvenu virtuvėje :). Taip, vakarienė gaminu beveik kasdien, tačiau po jos galima pasimėgauti ir gerais filmais. Šį kartą - Jonny Vang.

Norvegija, 2003 m., 85 min.
Rež. Jens Lien
Vaidina:
Jonny Vang - Aksel Hennie
Tuva - Laila Goody
Magnus - Fridtjov Såheim

Mažas miestelis, kuriame visi viską vienas apie kitą sužino labai greitai. Jonny Vang turi planų pradėti verslą - prekiauti sliekais ir jų gaminamu produktu kompostu. Tam reikia paskolos, tačiau jis ir taip jau įklimpęs iki ausų ir visur visiems skolingas. Jis mielai susitikinėja su savo geriausio draugo Magnus žmona Tuva, kuri greitai jam paskelbia naujieną – ji laukiasi jo vaiko. Kažkam staiga ima labai nepatikti Jonny ir Tuvos santykiai – kažkas užvažiuoja jam kastuvu iš už nugaros, į jį šaudoma. O šalia dar ir kiti nemalonumai: motiną palieka jos keistas sugyventinis, ši sudaužo Jonny mašina, kuria jis ką tik įsigijo už žadamos paskolos pinigus, ir patenka į ligoninę, bare, išgirdęs įžeidinėjimus draugo Magnus ir savo adresu susilupa su vietiniais, kažkas sulaužo jo verslui skirtą įrangą. Atrodo, kad nelaimės nesibaigs ir pats laikas bėgti nuo jų. Tačiau nuo savęs nepabėgsi... Tuomet ir paaiškėja, ką reiškia tikra (net kraujo) draugystė, išsaugota nuo pat vaikystės dienų.

Atrodytų, kad filmas vien nesėkmių, avarijų, muštynių žmogaus finansinio žlugimo grandinė, tačiau jis visiškai ne pesimistinis. Priešingai :).

Puikią vaidybą, gražius šalies vaizdus dar papildo ir gera amerikiečių grupės Calexico muzika, kuri šiame filme yra Amerikos ir Meksikos muzikinių stilių mišinys.

Įdomu tai, kad pats filmo režisierius vyko į Ameriką, norėdamas gauti grupės leidimą naudoti jų muziką šiame filme. Jis pasiėmė nebaigtą versiją, tačiau susidūrė su problema, kur galėtų šią juostą parodyti. Ir vienintelė vieta, kur jam pavyko paleisti tam tikro formato juostą (VHS) buvo vaizdajuosčių nuomos punktas. Lankytojai, punkto vadovas, grupė žiūrėjo filmą ir klausėsi žodinio jo vertimo.

Tiesa, vardas Jonny tariamas kaip Jonas, o ne kaip Džonas :).

Filmas buvo rodytas ir paskutinėje Scanoramos programoje.

Ačiū, Šiaurės ministrų tarybos biurui Lietuvoje, kuris suteikė proga pasiskolinti šį filmą iš sukauptos filmotekos. Tikiuosi, kad graži idėja vėl atgims :).

Žėlinukai

Kai paskaitai pirktinių guminukų sudėtį, tai fantazija įsijungia neprašyta :). Taip gimė maniškiai gražuoliai, kuriuos, parinkus atitinkančias progą spalvas, drąsiai galima vadinti nacionaliniais žėlinukais :).

Želatina gaminama iš galvijų odų, kaulų ir pan. Produktuose ji gali būti žymima ir raide, kuri daugeliui kelia siaubą – E441. Nors teigiama, kad augalinių želatinos šaltinių nėra, tačiau tai tik dalis tiesos. Labai panašiai gali būti naudojamas agaras, kuris gaunamas iš jūrinių raudonųjų dumblių. Dar iš mokyklos laikų pamenu, kad rašydama referatą apie vandenynus, buvau radusi informacijos, kad geras marmeladas gaminamas naudojant raudonuosius dumblius. Manau, kad kalbėta apie tuos pačius dumblius :). Japonai mėgsta naudoti agarą gamindami įvairius saldumynus.

Žėlinukams reikės:
3 pakelių vaisių želė miltelių,
9 šaukštų birios sausos želatinos,
6 šaukštų cukraus,
3 šaukštų citrinos sulčių,
450 ml vandens.

Žėlinukų formavimui naudoju silikoninę formelę (nusižiūrėjau interneto platybėse), tačiau man ji per maža, ypač kai norisi pasigaminti šiek tiek daugiau. Todėl teko pasidairyti po namus ir atrasti papildomas formeles :).

Užvirinam ir atvėsinam vandenį.

Į 3 skirtingus puodus supilam želė miltelius, po 3 šaukštus želatinos, po 2 cukraus, įspaudžiam citrinos sulčių.

Mišinius užpilam vandeniu ir paliekam išbrinkti.

Išbrinkus dedam ant ugnies ir kaitinam kol viskas ištirps.

Atsargiai supilam į formeles ir statom į šaldytuvą.

Tiek iš silikoninės, tiek iš kitų „naminių“ formelių žėlinukai išsiima puikiai.

Skanaus!