Griovėtieji iš Bordo regiono

Bet originalo kalba skamba kur kas romantiškiau Canelé bordelais… O “griovėtieji” tai tik parodo, koks grubus gali būti automatinis vertimas :). Ilgai žiūrinėjau šiuos pyragėlius interneto platybėse, bet išbandyti be specialios formos nekilo ranka. Ir visai be kraujo ir plaukų rovimo ta forma atsirado pas mane :).

Canelé bordelais maži prancūziški pyragėliai, kurių viduje lyg ir minkštas, saldus kremas, o išorėje tamsi, karamelizuota plutelė. Pyragėliai – Bordo regiono pasididžiavimas, tačiau jų galima rasti ir kitų šalies regionų kavinukėse. Legendos pasakoja, kad šiuos pyragėlius, nors ir gerokai kitokios formos, pradėjo kepti vieno vienuolyno Bordo regione vienuolės XVIII a. Tačiau atkuriant vienuolyno vietoves ir statinius, nieko panašaus į caneles formeles nerasta. Daryta išvada, kad pyragėliai gimė ne šiame vienuolyne. Kita versija pasakoja, kad Bordo regione buvo kepamas kepinys iš miltų ir kiaušinių baltymų, kuris vadinosi “canole”. Jis buvo toks populiarus, kad pradėta specializuotis jo kepime. Šie kepėjai, dar vadinami „Canauliers” nepriklausė Konditerių gildijai, todėl savo kepiniuose negalėjo naudoti pieno ir cukraus (pasirodo dar ir taip būna). Karai dėl tešlos vyko apie 10 metų ir baigėsi kepėjų sėkme. Revoliucija Prancūzijoje sunaikino gildiją, bet ne kepėjo profesiją. Ar „canole“ buvo „canelé” pirmtakai? Tikėtina, kad taip dėl keletos priežasčių: žodžių etimologijos ir dėl kepimo formelių panašumų. XX a. „canole“ vėl pasirodė, kuomet nežinomas konditeris atkūrė seną receptą, tešlą pagardindamas vanile ir romu. Pavadinimas Canelé tapo prekiniu ženklu ir sulaukė didelės sėkmės, kuri šiuos gardėsius lydi iki šiol. Štai kokia istorija, ir manau, kad ją buvo verta pasakoti, nes pyragėliai to tikrai tikrai verti :).

Canelé reikės:
0,5 l pieno,
2 kiaušinių,
2 kiaušinių trynių,
250 g cukraus,
50 g sviesto,
100 g miltų,
žiupsnelio druskos,
3 šaukštelių natūralios vanilės cukraus,
2 šaukštų juodojo romo,
1 šaukšto rudojo cukraus,
1 šaukšto kambario temperatūros sviesto.

Sumaišome miltus, cukrų ir druską. Įmušam kiaušinius ir trynius. Viską labai gerai išsukame.

Išlydome sviestą ir vis maišant supilam jį į tešlą.

Į pieną pilam romą, beriam vanilės cukrų ir pakaitinam kol cukrus ištirps, bet pieno neužverdame.

Karštą pieną po truputėlį pilam į tešlą ir labai gerai išmaišome, kad neliktų jokių gumulėlių.

Paliekam tešlą atvėsti ir statome į šaldytuvą parai. Taip taip, parai :).

Kitą dieną tešlą reikia gerai permaišyti, nes ant viršaus susidaro kietesnė plutelė. Tešla šiek tiek sutirštėja, tačiau bet kokiu atveju išlieka labai skysta.

Kepimo formeles patepam kambario temperatūros sviestu ir pabarstome ruduoju cukrumi.

Tešlą atsargiai supilam į formeles iki viršaus paliekant kokius 3 – 5 mm.

Statome paruoštas formeles su tešla į iki 250 °C įkaitintą orkaitę. Tešla formelėse užverda. Po 5 – 7 min. temperatūrą sumažinam iki 180 °C ir taip kepam apie 50 min. Įpusėjus kepimo laikui, kuomet pyragėliai baigia virti, o jų paviršius pradeda tamsėti, juos reikia nuleisti ant žemesnės orkaitės lentynos.

Iškepiusius paliekam šiek tiek atvėsti formelėse.

Mums buvo skaniausi dar šilti, nes šaltų beveik neteko ragauti – nebeliko :).

Skanaus ir atraskime naujus skonius!