2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Polentos kepsniukai


Kas pasakė, kad patiekalai be mėsos yra neskanūs, tas rimtai nėra jų ragavęs :). Dažniausiai patiekalo skonį lemia prieskoniai. Pabandykite išsivirti mėsos gabalą be druskos ir pipirų – nieko ten skanaus. Arba kitas teiginys, kad jeigu jau nėra mėsos, tai nėra, ką valgyti. Nu nu :).

Polenta kilusi iš Italijos ir kai kuriuose regionuose, ypač šiauriniuose, net lenkia makaronus. Tai kukurūzų kruopų košė, tačiau ragaujant į košę tai mažai panašu. Italai polentą valgo kaip garnyrą, kepa kepsnius, įmaišo į salotas, deda ant picų, gardina desertus. Kukurūzų kruopos turi labai daug vitamino A, kuris yra naudingas odai, nes apsaugo ją nuo raukšlių susidarymo.

Polentos kepsniukams reikės:
250 g smulkiai maltų kukurūzų kruopų,
500 ml vandens,
250 ml pieno,
50 g sviesto,
saujos kieto tarkuoto sūrio,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų pipirų,
žiupsnelio šalavijo,
žiupsnelio baziliko,
žiupsnelio mairūno,
geros saujos džiovintų grybų,
5 šaukštų grietinės.

Prieš kelias valandas ar iš vakaro užmerkiam grybus, jeigu planuojam gaminti padažą kepsniukams. Išmirkusius grybus išverdame.

Kol grybai verda ruošiam polentą. Sumaišytą vandenį su pienu pabarstome druska ir pipirais, įberiam šalavijo, įmetam sviestą (pasiliekam kokią riekelę – kepimui ir padažui) ir užverdame. Beriam kruopas ir pastoviai maišome šluotele apie 15 – 20 min., kol košė sutirštės ir atšoks nuo puodo sienelių. Tuomet įberiam sūrį, gerai permaišome.

Į bet kokią ne itin aukštą formą krečiam košę ir gerai paspaudžiam, kad liktų mažiau skylučių. Formoje paliekam keletui minučių. Išverčiam ant lentos ir supjaustome riekelėmis.

Riekeles apkepam svieste.

Iš sviesto, grietinės, juostelėmis pjaustytų grybų bei druskos ir baziliko, mairūno ir pipirų pasigaminam padažą prie polentos kepsniukų.


Skanaus ir gražios odos!

2010 m. gegužės 30 d., sekmadienis

Lazanija su moliūgu


Vieną vakarą vienas mielas namiškis pareiškė, kad vieną mėnesį bus vegetaru. Jeigu manote, kad tuo labai mane išgąsdino, tai klystate. Aš net apsidžiaugiau, nes mėsą namuose valgom gana retai, dažniau svečiuose, kaip aš sakau, kad mano pomėgiai, įsitikinimai ir įpročiai nesukeltų aplinkiniams problemų :).

Atsisakymas valgyti mėsą, tai dar nėra tikrasis vegetarizmas. Tačiau tai jau žingsnelis link to :). Teisingai suderintas vegetariškas meniu gali visiškai patenkinti žmogaus organizmo poreikius, o rimti tyrimai įrodė, kad vegetarizmas gali pratęsti gyvenimo trukmę, pagerinti sveikatą ir žymiai sumažinti vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Nežinau, ar labai norėčiau gyventi daug ilgiau, bet bent jau išvengti visų ligų būtų labai priimtina turbūt visiems :).

Lazanijai reikės:
0,5 kg moliūgo,
6 – 7 saulėje džiovintų pomidorių (gali būti ir aliejuje),
2 skiltelių česnako,
6 makaroninių lakštų, skirtų lazanijai (arba tiek, kad pasidengtų turimas indas),
šlakelio aliejaus,
50 g sviesto,
2 šaukštų miltų,
250 ml pieno,
geros saujos tarkuoto kieto sūrio,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų pipirų,
žiupsnelio mėgiamų žolelių.

Moliūgą supjaustome juostelėmis ir beriam į troškintuvą su įkaitusiu aliejumi. Moliūgui šiek tiek suminkštėjus beriam pasmulkintus pomidorus, įspaudžiam česnaką. Galiausiai suberiam druską ir prieskonius. Patroškinam keletą minučių ir nukeliam nuo ugnies.

Išverdam baltą padažą. Sviestą išlydome, į jį beriam miltus ir gerai išmaišome iki kol viskas susiklijuos į košelę. Pilam pieną. Likus kelioms minutės iki virimo beriam sūrį ir pastoviai maišome iki sūris ištirps ir padažas pradės tirštėti. Padruskinam šiek tiek.

Indą, kuriame kepsim, ištiesiam kepimo popieriumi, tačiau to daryti nėra būtina :). Pilam kelis šaukštus balto padažo ant dugno. Išlyginam ir dedam lazanijos lakštus. Beriam moliūgo masę. Dedam lakštą. Pilam baltą padažą. Ir taip sluoksniuojam iki turim ką :). Paskutinis sluoksnis turėtų būti iš balto padažo.

Šaunam į įkaitintą iki 180 °C orkaitę 30 minučių.

Iškepusi lazanija yra gana „sultinga“, tad papildomo padažo visiškai nebesinori.

Skanaus ir mažinkite įvairių ligų rizikas!

2010 m. gegužės 25 d., antradienis

Žaliosios salotos


Turiu savo salotų lysvę. Sakysite, kas čia nuostabaus? Bet mano lysvė 5 aukšte :). Ir jau imu derlių: paprastos salotos ir gražgarstės, kurias labai pamėgome. O naujas atradimas, kuris kol kas auga tik parduotuvių lentynose – sultenės.

Salotinės sultenės auga labai greitai, todėl galima skinti ne vieną derlių per vasarą. Sultenės daug maistingesnės už kitų rūšių salotas. Gurmanai vertina sultenių salotas su įvairiais riešutais ir padažais. Na tai šį kartą ir mes vaidinsim gurmanus :).

Salotoms reikės:
saujos salotinių sultenių,
saujos gražgarsčių,
šaukšto kedro riešutų,
šlakelio alyvuogių aliejaus,
šlakelio raudono vyno acto arba balzamiko acto.

Salotas nuplauname, nusausiname, užbarstome riešutais, pašlakstome aliejumi ir actu.

Mums tinka beveik prie visko :).

Skanaus ir žalios artėjančios vasaros!

2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Klasikinė pavlova


Nuo įvairių kepinių šaldytuve liūdėjo 5 kiaušinių baltymai, o ir braškės, nors ir ne iš tėvų sodo, bet jau viliojo savo raudonais skruostais, tad atėjo eilė pavlovai – saldžiam, traškiam, tąsiam, gaiviam ir labai vasariškam desertui.


Desertas pavadintas žymios Rusijos balerinos Anos Pavlovos garbei kuomet ji lankėsi Australijoje ir N. Zelandijoje savo pasaulinio turo metu 1926 m. Tačiau, kaip visada keliamos ir kitos versijos, nes morengą žmonės gamino nuo senų laikų ir ne tik minėtose šalyse. Pati balerina labiausiai atpažįstama iš Mirštančios gulbės vaidmens, kuris buvo sukurtas jai ir jos sušoktas apie 4000 kartų. Vedu prie to, kad šis desertas lengvas, trapus, baltas, todėl visai nesvarbu jai ar ne jis kurtas, tačiau jo susiejimas su balerina labai vykęs :).

Morengui reikės:
5 kiaušinių baltymų,
200 g cukraus,
1 šaukštelio krakmolo,
2 šaukštelių balto vyno acto,
200 ml grietinėlės,
braškių,
kivių.

Baltymus, išvalius nuo mazgelių, plakame iki putų. Palaipsniui beriame cukrų.

Išplakus iki putų užbarstome krakmolą, pilame actą. Toliau plakame iki standžių, blizgių putų.

Indą ištiesiame kepimo popieriumi ir atsargiai sukrečiame baltymus. Lengvai palyginame paviršių.

Pašauname į iki 180 °C įkaitintą orkaitę 70 min.

Praėjus kepimo laikui, išjungiame orkaitę ir joje paliekame morengą per naktį arba geroms 6 val.

Morengui pailsėjus, traukiam iš orkaitės, atsargiai nuimame popierių.

Išplakame grietinėlę ir sudedame ją ant morengo viršaus.

Puošiam braškėmis ir kiviais.


Skanaus ir būkime lengvi!

2010 m. gegužės 21 d., penktadienis

Šparagų apkepas



Vis apžiūrinėjau prekybos centrų lentynas, nes šios pirmosios daržovės jau turėjo pasirodyti. Ir pasirodė, ir aš jas nusičiupau, ir labai skaniai viskas gavosi :). Gaila, kad jos iš gana tolimos šalies, ką ten šalies, beveik kitos planetos, į Lietuvą keliavo, tad kartojant šį vykusį apkepą, teks dairytis šių gėrybių iš artimesnių vietovių.

Beveik atsisėdau, kuomet suvokiau, kad šparagus augino net mano močiutė. Tik mes juos kitaip vadindavome ir į lėkštes dėdavom tik ruošiant stalą lėlėms :). Gėlių darželiuose dar dabar auga smidrai. Tai pasirodo, kad čia vienas ir tas pats. Šparagai valgomi kepti, virti, naudojami kaip garnyras, daromos sriubos, salotos. Geriausia šparagus virti ant mažos ugnies pasūdytame vandenyje. Į puodą jie dedami stati, surišti į ryšelius. Geriausia, kai vanduo apsemia drūtgalius, o ūglių galvutės šunta garuose. Auksinė šparagų patiekalų gaminimo taisyklės: patiekalai turi būti paprasti, jų skonio neturėtų užgožti įvairūs prieskoniai.

Apkepui reikės:
500 g sluoksniuotos tešlos (arba tiek, kad užtektų padaryti pagrindą apkepui),
500 g šparagų,
3 kiaušinių trynių,
5 – 6 šaukštų grietinės,
4 – 5 šaukštų natūralaus jogurto,
6 – 7 šaukštų tarkuoto kieto sūrio,
2 mažų skiltelių česnako,
žiupsnelio druskos,
žiupsnelio maltų pipirų.

Pirmiausia ištraukiame tešlą iš šaldymo kameros.

Nupjauname kietesnius šparagų galus, ir šiek tiek apskutame galiukus. Surišame į pundelį ir statom į pasūdytą verdantį vandenį. Verdam apie 6 – 7 min. Apvirtus sudedam į kiaurasamtį, kad gerai nuvarvėtų.


Į formą įtiesiam kepimo popieriaus. Įklojam tešlą. Suformuojam šiek tiek aukštesnius kraštelius. Pašaunam į 180 °C įkaitintą orkaitę kokiom 8 min.

Iš trynių, grietinės, jogurto, sūrio užmaišome mišiniuką, kurį pagardinam druska ir pipirais. Įspaudžiame česnaką.

Ant šiek tiek pakepusios tešlos guldom šparagus ir užpilam pasigamintu mišiniu. Iš tešlos likučių galim padaryti papuošimus :).

Kepam 180 °C įkaitintoje orkaitėje apie 45 min.


Skanaus ir tikrai žinau, kad tai pirmas, bet ne paskutinis mano patiekalas su šparagais!

2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis

Keksas su rabarbarais


Kažkada būdavo taip: lauži lapkotį, nugarbanoji žemyn odą, dažai į cukrų ir į burną. Kartais visą giminę sutraukdavo :). O jau lapai lapai, tai tikras atradimas žaidžiant ir vaidinant įvairių visuomenės sluoksnių damas :). Ech tie barbarai rabarbarai :).

Kinai nuo senų senovės rabarbarus naudojo vaistams gaminti. Tik vėliau jie pradėti naudoti ir maistui. Įdomi savybė, kad rabarbarus naudojant kaip vaistą, poveikis priklauso nuo suvartojamo kiekio - maži kiekiai kietina vidurius, o dideli atvirkščiai – gali sukelti viduriavimą. Be visų vitaminų ir kitų gėrybių, šiuose augaluose gausu ir oksalo rūgšties, iš kurios netirpių kristalų formuojasi inkstų akmenys. Ši rūgštis intensyviai kaupiasi rudeniop, todėl patartina po liepos nebevartoti rabarbarų.

Keksui reikės:
5 – 6 rabarbarų stiebų,
2 šaukštelių rudojo cukraus,
1 šaukštelio cinamono,
1 šaukštelio malto kardamono,
180 g sviesto,
indelio sutirštinto kondensuoto pieno,
2 kiaušinių,
300 g miltų,
1 šaukštelio kepimo miltelių,
žiupsnelio druskos.

Rabarbarų stiebus nuvalius odelę supjaustome griežinėliais, kuriuos pabrastome ruduoju cukrumi bei cinamonu ir kardamonu. Paliekame inde, kad cukrus šiek tiek aptirptų.

Kambario temperatūros sviestą išsukame su kondensuotu pienu, kiaušiniais ir druska.

Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir beriam į tešlą. Viską gerai permaišome.

Kekso formą išklojam kepimo popieriumi. Pilam pusę tešlos. Ant viršaus beriam rabarbarus su visu išsiskyrusiu skysčiu. Užpilam likusią tešlą.

Ant viršaus pabarstome rudojo cukraus.

Pašaunam į 180 °C įkaitintą orkaitę gerai valandai. Tikrinam mediniu pagaliuku :).

Skanaus ir spėkime pasimėgauti barbarais rabarbarais!

2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis

Koldūnai su džiovintais grybais


Kartą draugei juokiausi, kad jeigu ir perku šaldytus koldūnus, tai tik su bulvių įdaru, nes jau būtų visiškas absurdas į bulves, kurios ir taip yra gana pigi daržovė, primaišyti, kokių nors negerovių :). Nors patys skaniausi yra namuose gaminti koldūnai, o dar su džiovintų grybų įdaru, su sviesto-grietinės padažiuku...

Nors viena slavų tauta mušasi į krūtinę, kad koldūnai yra kilę iš jų kraštų, tačiau nerasime tautos, kurie neturėtų savo vietinių koldūnų. Rusijoje koldūnai tradiciškai laikomi Uralo ir Sibiro kraštų valgiu. Žodžis “pėlmėnj” komių kalboje reiškia “duonos ausis”. Ir iš tiesų klasikinių koldūnų forma primena mažą ausytę. Italų virtuvė didžiuojasi savo koldūnais – ravioli, kurie būna įvairiausių formų, į juos dedami ir įvairiausi įdarai. Pasak šaltinių, itališki ravioli atsirado šiaurės vakarų Italijoje, kaip patogus būdas suvartoti produktų likučius. Genujiečių dialektu “rabiole” ir reiškia visokius likučius. Turi koldūnai giminaičių ir daugelyje kitų šalių. Kuo ne lietuviški koldūnai - šaltanosiai? :)

Koldūnams reikės:
Tešlai:
250 g miltų,
1 kiaušinio,
2 kiaušinių trynių,
4 – 5 šaukštų vandens,
žiupsnelio druskos.
Įdarui:
2 saujų džiovintų grybų,
2 skiltelių česnako,
žiupsnelio mairūno,
žiupsnelio druskos,
šlakelio aliejaus.

Iš nurodytų produktų užminkome tešlą.

Grybus reiktų užmerkti bent prieš kelias valandas arba iš vakaro. Išvirti. Sumalti. Pakepinti įspaudus česnako ir įberus prieskonių ir druskos.

Kadangi įsigijau stebuklingą prietaisą koldūnams gaminti, tai viskas ėjosi gana greitai. Ir koldūniukai gavosi tokie gražučiai :).


Virti iš karto arba susidėti į šaldymo kamerą juodai dienai :). Skanu su sviesto-grietinės padažiuku, kuris man visada primena vaikystę :).


Skanaus ir Vilma, ar toks prietaisas tave domina?

2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

Palangės jaunoji



Ant šviesios ir šiltos palangės vieną po kito pradėjo baltus ir be galo kvapius žiedus skleisti gardenija. Vis po vieną, o aš laukiu, kada ji pražydės jais visais :). Va tuomet tai būtų grožis! Ši gėlė tikra jaunoji – ne tik graži, bet ir kaprizinga – reikia daug drėgno oro, bet purkšti negalima, nes tai pūdo žiedus, palangė turi būti šilta, jokio skersvėjo, šviesos saikingai per užuolaidas, siukioti, kilnoti negalima. Bet žiedai ir kvapas viską atperka :).

2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Šaltalankio želė


Nors labai įdomu pasisukioti virtuvėje gaminant, kokį gudrų patiekalą, bet kartais labai norisi, kad būtų greita, skanu, netikėta. Taip visada yra naudojant agarą. Pirmą kartą skanaujantys nesupranta, kuomet aiškinu, kad tai želė, tačiau ne iš kiaulienos :).

Agaras – augalinės kilmės želatina, išgaunama iš kelių rūšių jūrinių raudonųjų dumblių. Ji tirpsta subėrus miltelius į verdantį vandenį, o stingsta kambario temperatūroje. Pati želė burnoje yra biri, netirpstanti, neturi mums jau žinomo gyvulinės kilmės želė tąsumo. Labai patogiai išsiima iš įvairiausių indelių, nereikia kišti į karštą vandenį. Labai tinka vaikams ir pastoviai gerkles persišaldantiems jų tėveliams, nes gali būti valgoma net šilta :).
Želė reikės:
1 l šaltalankio nektaro,
0,5 l vandens,
1 šaukštelio agaro miltelių.

Vandenį užverdam. Nuimam nuo ugnies.

Pastoviai maišant šluotele beriam agaro miltelius. Maišom, kol jie visiškai ištirpsta.

Supilam į šaltalankio nektarą.

Išpilstom į indelius ir paliekam kambario temperatūroje kol sustings. Tai įvyks per 30 min. Pamatysite patys :).


Skanaus ir gaivaus deserto!

2010 m. gegužės 4 d., antradienis

Pyragas “Ugnikalnio žemė“


Kadangi ugnikalnis, neištariamu pavadinimu, vis nesiliauja spjaudytis, tai ir pyragas man priminė šias gamtos išdaigas ir galimus rezultatus :). Nors reikia tikėtis, kad mažasis neprikels didesniojo brolio, kuris jau labai labai rimtai parodytų, ką moka.


Šio pyrago svarbus akcentas – gera, riebi kakava. Kakavmedžiai natūraliai auga Centrinės ir Pietų Amerikos tropiniuose miškuose, kur pasiekia apie 12 m aukštį ir dera apie 100 metų. Ankštis gali sverti iki 2 kg. Ją sudaro pupelės ir minkštimas. Iš pupelių gaminamas kakavos aliejus arba sviestas, o minkštimas naudojamas uogienėms, sultims, džemams gaminti. Gimtinėje kakavmedžiai dera visus metus. Vaisiai skinami labai dažnai, nes prinokę krenta ir pūva. Kakavmedžiai ūkiuose auginami ir Afrikoje, tačiau čia jie yra mažesni, tačiau derlingesni.

Pyragui reikės:
280 g sviesto,
5 kiaušinių,
200 g cukraus,
150 g miltų,
0,5 šaukštelio kepimo miltelių,
50 g riebios kakavos,
juodo šokolado plytelės,
žiupsnelio druskos,
saujos lazdyno riešutų,
200 g kreminės varškės.

Pirmiausia ištraukiam iš šaldytuvo sviestą. Jį padalinam taip, kad viename inde būtų 180 g, o kitame 100 g.

Iš nurodytų cukraus ir miltų kiekių atidedam, kokius 4 šaukštus cukraus, ir 2 - miltų. Prireiks :).

Didesnį kambario temperatūros gabaliuką sviesto gerai išsukam su cukrumi ir 3 kiaušiniais, kuriuos įmušam po vieną.

Beriam miltus, į kuriuos įmaišome kepimo miltelius, kakavą ir druską. Viską gerai išmaišome.

Virš kito lėtai verdančio puodo ištirpiname šokoladą. Jį šiek tiek atvėsinus pilam į tešlą.

Nužievintus riešutus šiek tiek pasmulkiname ir taip pat beriam į tešlą. Viską gerai išmaišome.

Kitame inde išsukame likusį sviestą, įmaišydami liūdinčius 4 šaukštus cukraus ir 2 kiaušinius. Beriam 2 šaukštus miltų. Įmaišome varškę.

Formoje ištiesiam kepimo popierių. Dedam tamsios tešlos tiek, kad storiau ar ploniau, bet pasidengtų dugnas. Ant viršaus paskleidžiam varškės masę. Sudedam tamsios tešlos likučius. Dedasi sunkiai, kadangi tešla gana tiršta. Todėl tenka pridaryti įvairiausių kalnagūbrių :).

Pašaunam į 180 °C įkaitintą orkaitę gerai valandai. Tikrinam mediniu pagaliuku :).


Skanaus ir lai ramiai miega visi ugnikalniai!