Antra diena. Osaka

Po tikrai ilgo skrydžio kitos dienos ryte nusileidome Osaka Kansai oro uoste. Visas bagažas mus pasiekė tvarkingas, o įvažiavimo procedūros užtruko itin trumpai. Nufotografavo, paėmė pirštų antspaudus, paklausė kokiu tikslu ir palinkėjo daug įspūdžių. Lagaminų netikrino, jokių adresų neklausė. Prieš kelionę buvau prisiklausius ir prisiskaičius, kaip sunku būna įvažiuoti į šalį, todėl šalia savęs turėjau visus patvirtinimus iš ryokan, turėjau net draugų draugų draugės adresą ir telefoną. Tačiau viskas praėjo labai sklandžiai ir greitai.

Oro uoste esančioje JR biure gavome bilietus ir pajudėjome ieškoti mūsų nakvynės vietos, nes labai norėjosi nusiprausti ir ištiesti kojas.

Japonijoje gatvės neturi pavadinimų, tiksliau yra keletas, tačiau tai didžiosios gatvės. Visas miestas yra suskirtytas kvartalais. Todėl kai prieš kelionę prašydavau, kad atsiųstų žėmėlapį, kaip rasti vieną ar kitą ryokan tai gaudavau schemas, kurioje kaip tame animaciniame filmuke – eikite taip, o vėliau taip, dar pasukite į kairę, pamatysite tą ir tą :).

Prasidėjo pirmo ryokan paieškos. Schemoje atrodė kaip ir viskas aišku ir paprasta: atvažiuoti nurodyto numerio metro ar traukiniu, pereiti gatvę, sukti į kairę, pereiti per tiltą per upę ir už kampo pirmas pastatas mūsų. Viskas gerai iki tos vietos, kur tas tiltas per upę. Ryokan radom, bet upę pamatėm tik kitą dieną pro langą – ji teka, kaip čia pasakius – po tiltų, tik va tiltas tai ne per upę, o upė yra visiškai užkalta po tiltų... Vietiniai sakė, kad labai nešvari, negraži, ir vietos vis nesiplečiančiam miestui reikia...

Nors ir galvojom, kad iš karto bėgsim žiūrėti Osakos, bet kritom negyvi ir išmiegojom iki mūsų pirmo susitikimo su gidu Norihiro, kuris atėjo su drauge, nes ši labai nori mokytis anglų kalbos ir tai jai gera praktika. Kartu nuėjom pavakarieniauti. Norihiro dirba biure, tai buvo smagu paklausyti apie jo darbą, pomėgius, išklausinėjom ir apie japonų butus, tikėjimus, šventes, pragyvenimo lygį, bedarbystę ir tai kas mums buvo ant liežuvio, nes tai buvo pirmas tikras japonas :).

Osaka visą parą gyvas miestas, apsipirkimo sostinė, kaip mums susidarė įspūdis. Net ir Norihiro pajuokavo apie savo draugę, kuri prilipo prie vienos rankinių parduotuvės vitrinos – kiek rankinių iš čia jau turi? :). Net ir vėlyvą vakarą miestas pilnas jaunimo, kuris visur fotografuojasi ir kas mums krito į akis, kad turbūt visose nuotraukose jie rodo pergalės ženklą - V. Klausėm, o kam? Atsakymas – pas juos tai ne pergalės, o taikos ženklas. Patiko mums ir taika :).

Tiek lėktuve, tiek miestuose labai daug japonų dėvi kaukės, kurias dėvint jau galima pamatyti ir Lietuvoje. Mes sumąstėme, kad sergantys japonai yra labai supratingi ir nenori užkrėsti šalia esančių. Bet tai tik dalis tiesos. Tiesiog daug japonų turi šienligę, todėl būvimas be kaukės jiems sukelia labai daug problemų. Mes klausėm, o vaistai nepadeda. Jie nevartoja jų, nes yra įsitikinę, kad geriau naikinti priežastį, o ne gydyti pasėkmę. Po gausybės pirmų įspūdžių parėjome į ryokan, kur dar kartą susipažinome su vietinės santechnikos ypatumais bei pasiruošėm rytojaus išvykai į Kyoto.