Maistas

Nebijokite, viskas valgoma, nors gal ne viskas susikramto :). Bijodama, kad pirmą dieną atvykus į šalį, gali būti sunku susigaudyti kur ir ką valgyti įsimečiau 20 cm ilgio rūkytą dešrytę :), dėl kurios paskui pergyvenau, kad gali atimti įvažiuojant į šalį arba visai neįleisti. Tačiau niekas lagaminų netikrino. Bet dabar galiu drąsiai sakyti, kad imti maisto iš namų tikrai nereikia. Gal mums buvo paprasčiau, nes jau pirmą vakarą turėjom gidą, kuris šiek tiek papasakojo apie maistą. O penktos dienos gidė buvo tiesiog maisto gaminimo specialistė, kuri turi savo puslapį ir veda pamokas turistams apie regiono valgymo ir gaminimo subtilybes. Turbūt visiems žinomo patiekalo suši, valgėme, tačiau labai stengėmės išbandyti vis ką nors naujo, o suši rinkinukus pirkdavome kai reikėdavo pietauti traukiniuose. Japonijoje tai labai populiaru. Visi išsitraukia savo rinkinukus (vietiniai tokius pasiruošia namuose) ir visas vagonas valgo :). Niekas nedraudžia to daryti, gal ir todėl, kad japonai pavalgę viską labai tvarkingai susideda, ir nekiša už sėdynių, ar dar geriau meta pro langą. Valgyti traukiniuose (valgoma daugiau traukiniuose, kurie važiuoja ilgesnius atstumus, vietiniuose to matyti neteko) yra labai patogu, yra tvirtas atlenkiamas stalelis, laikiklis stiklinei, traukiniai važiuoja tolygiai.

Kadangi mūsų gidai buvo vietiniai, tai ir valgyti eidavome ne į turistines vietas, o ten, kur jie patys valgo, linksminasi, bendrauja. Maistą galima išsirinkti priėjus prie vitrinos, kurioje išdėlioti restorano siūlomų patiekalų muliažai. Atrodo nerealiai. Iš pradžių galvojom, kad jie iš plastiko (buvo atlikti bandymai duriant su pirštais :)), bet gidai paaiškino, kad iš vaško. Muliažas lange visiškai atitinka tavo užsakomą patiekalą lėkštėje, t.y. porcijos dydis, sudėtis, net išdėliojimas lėkštėje. Va po tokių grožybių jau nebesistebi, kodėl japonas nevalgo cepelino ir aiškina, kad jis užsisakė, tai kas nupiešta paveikslėlyje meniu, o ne tai ką mato atneštoje lėkštėje :). Vitrinoje šalia muliažų pateiktos ir kainos. Todėl nereikia įėjus ir gavus meniu, atsistoti ir eiti kitur, kadangi tos kainos ne tau. Viską renkiesi prie vitrinos. Labai labai patogu :).

Žalioji arbata Japonijos valgymo įstaigose nemokama. Tai reikia atsiminti. Pakliuvom į juokingą situaciją su ta žalia arbata. Vienoje stotyje laukėm savo gido. Kadangi atvykom šiek tiek per anksti, tai nusprendėm, kad nėra čia ko ramstyti sienų, užsukime į kokią kavinukę. Atnešė meniu. Mes pabandėm pasakyti, kad nieko neužsakysim, tik arbatos. Bet mergina aiškiai nesuprato. Arbatos atnešė todėl, kad jos visiems nemokamai atneša. Dar kelis kartus priėjus merginai paklausti, ką užsakom, mes vis kartojom – green tea, green tea. Galiausiai kai jau reikėjo eiti, paprašėm sąskaitos už tą arbatą. Mergina kažką bandė aiškinti. Mes išsitraukėm pinigines ir rodom, kad norim sumokėti, o ji purto galvą ir kiša mums meniu. Mes toliau savo... Ji ten net kelias koleges pasikvietė, kaip mes vėliau pavadinom – sukvietė skubių klausimų sprendimo komitetą. Bendrom jėgom visas tas pulkas mums paaiškino, kad už žalią arbatą jos negali imti pinigų, nes ji nemokama, bet mes privalome, ką nors užsisakyti. Nu tai ir užsisakėm 8 valandą ryto – alaus, - jis buvo greičiausiai suvartojamas „patiekalas“, nes mums jau reikėjo eiti. Juokėmės, kad jeigu užsisakysim makaronų, tai gali tekti suvalgyti, arba bandys sudėti išsinešimui :). Tokia va istorija...

Jeigu jau prakalbau apie alų, tai Japonijoje jis mums nepadarė kažkokio įspūdžio – alus kaip alus. Po jo japonai geria sake. Ji gali būti geriama šalta arba šilta. Šaltos atneša daugiau, stiklinė būna įstatyta į kvadratinį padėkliuką, nes pilama, kad išbėgtų per viršų. Išgėrus stiklinę, išgeriama iš padėkliuko. Na bent jau taip mums rodė vietiniai. Šilta sakė geriama iš mažučių keramikinių stikliukų.

Viename bare, į kurį japonai renkasi iš karto po darbo su kolegomis pavalgyti ir išgerti, moterų bokaluose buvo įkišti šiaudeliai. Paklausus, kas alų geria per šiaudelį, japonai paaiškino, kad moterys dažnai bokaluose geria ne alų, o sultis, kokteilius ir pan. O bokalas dėl bendros nutaikos ir galimybės susidaužti su vyriška kompanija :).

Tame pačiame bare patys gaminomės vakarienę. Išsirinkome produktus sriubai, kuriuos mums atnešė karščiui atspariame inde. Ir kiekvienam pastatė po mini dujinę viryklę. Viskas išvirė neįtikėtinai greitai. Skonis priklausė nuo pasirinktų produktų, bet kaip sakant čia didžiąją dalį atrakcijos sudarė pats virimas (lyg tai namuose neturim dujinių viryklių :)).

Žuvis ir jūros gėrybės pas japonus karaliauja. Net gėda buvo pasakoti, kaip „dažnai“ mes Lietuvoje valgome žuvį ir kad ji būna dažniausiai šaldyta. Bet... Nu neskani man ta žalia žuvis, nors tu ką... Po pirmo karto valgymo šalia čiužinio pasidėjau mineralinio buteliuką, tačiau neprireikė. Taip, ji šviežia, niekuo neapdorota, bet tuo pačiu ir beskonė. Naudojama daug sojų padažo, bet tai reikalo stipriai nekeičia. Turbūt pirmą vietą pagal skanumą mums užimtų tempura – tešloje apkeptos daržovės, žuvis, jūros gėrybės, net mėsa, nors ji Japonijoje brangi ir valgoma ne taip jau dažnai.

Japonai valgo daug makaronų (soba, udon), virtinukų, ryžių patiekalų. Ir žinoma, miso sriubą, prie kurios gana greitai pripratome. Kai man parvykus paprašiau gidės, kad parašytų miso sriubos receptą, tai teko pripažinti, kad iš jos išvardintų sudėtinių dalių Lietuvoje yra tik vandens, druskos ir svogūnų laiškų :). Dar mačiau, kad jau yra jūržolės, kurią jie labai dažnai naudoja.

Nori lapus, kuriuos Lietuvoje dažniausiai naudojam suši gamyboje, jie naudoja daug plačiau, net vietoj duonos.

Po kelionės trumpam buvom nustoję valgyti kiaušinius. Jie juos deda labai daug kur, sakyčiau mums jau buvo net per daug.

Kadangi buvom apsistoję vienuolyne kalnuose, teko valgyti ir vienuolių veganišką maistą. Tiksliau tai buvo meno kūriniai. Ką konkrečiai valgėme net nežinau, bet galima buvo išskirti moliūgus, tofu sūrį, vaisius.

Kai kuriuose ryokanuose buvom užsisakę pusryčius. Verta tai išbandyti. Didelį įspūdį padarė, kad pirmą rytą Osakoje į kambarį įplaukė trys moterytės. Pirmiausiai jos nustebo, kad mes patys pasiklojom lovas, tiksliau sulankstėme čiužinius ir įkišom juos į spintą. Jos atstumė stalą į kambario vidurį ir pradėjo patiekalų dėliojimo „ceremoniją“. Iš tiek daug indų ir tiek daug patiekalų, nors ir labai mažomis porcijomis, neteko valgyti net per didžiausias šeimos ar metų šventes :). Viskas buvo išdėliota labai greitai, tiksliai ir aiškiai, nuo ko pradėti šitą pusrytinę puotą. Vėliau, kai teko kalbėtis su maisto žinove, tai klausėm, ar jie namuose taip pat valgo pusryčius – iš tiek indų ir tiek patiekalų. Tačiau ji juokėsi, kad tikrai ne. Namuose viskas būna kukliau, tačiau sumuštiniai ant jų pusryčių stalo dar nekaraliauja, bet pasitaiko.

Kyote valgėme suši train restorane. Suši indeliuose po gabaliuką važiuoja pro tavo staliuką ant specialaus transporterio. Imi tau patikusį ir valgai. Jeigu nepatinka, pasirenki iš automatinio meniu ir atvažiuoja tau skirtas, kuris būna padėtas ant dar vienos kitos spalvos lėkštutės, kad kiti žinotų ir nenugvelbtų pakeliui. Vėliau, tiesiog suskaičiuojamos tavo lėkštutės, nes visų suši kaina vienoda. Paprasta :).

Teko valgyti ir 5 m² užkandinėje. Tokiose maitinimosi įstaigose dažniausiai patiekami makaronai, ryžiai, sriuba. Čia jau muliažų nėra. Prieini prie durų, lauke stovi aparatas su patiekalų nuotraukomis, išsirenki, įeini į vidų, vėl aparatas, įmeti pinigus į langelį prie savo išsirinkto patiekalo, gauni numeriuką, eini prie darbuotojo, kuriam įteiki savo numeriuką ir gauni savo patiekalą. Kas įdomiausia, kad tokių stoties rajonų užeigų maistas yra visai normalus ir valgomas.

Žinoma, kad yra ir gerai Europoje žinomų tinklų, apie kuriuos gal jau neberašysiu.

Neįtikėtina, bet mūsų gidai, ką pirmiausia akcentuodavo, kai sėsdavom už stalo, kad esam pirmieji europiečiai, kuriems nereikia aiškinti, kaip valgyti naudojantis lazdelėmis ir kaip jas laikyti. Na, praktika namuose pravertė :).