Trečia diena. Kyoto

Išsimiegoję ant kruopinių pagalvių ir gavę puikius pusryčius, už lango atradome ne tik upę, bet ir pamatėm ko nematę – japonai statybininkai darė mankštą. Ir darė ją rimtai, atsakingai, visi, niekas nesimuliavo. Kaip pasakėm vietiniams, ką matėm, jie rimtais veidais paklausė, o kaip galima dirbti fizinį darbą be apšilimo? Japonijoje įvyksta labai mažai gamybinių traumų darbo metu – tai viską pasako.

Stebėdami pro traukinio langą besikeičiančius vaizdus tik su kuprinėmis skriejome link Kyoto, kur mūsų laukė Toshiko. Japonų namai labai maži, nes žemė labai brangi, o kambariai labai kuklūs. Patys namai gana nuobodus, be spalvų, apkrauti kondicionierių įranga, kadangi namuose nėra šildymo sistemos ir tenka šildytis įvairiais šildytuvais.

Jeigu pirmasis mūsų gidas buvo jaunas vaikinas, tai Toshi – jau su gyvenimiška patirtimi ir išmintimi. Kadangi buvo diena, kad vienoje mažoje siuvykloje vyksta kimono šou, tai išskubėjome ten. Japonai mūsų klausė, ar mes kiekvienas turim po tautinį rūbą (aš lietuviškai juokavau, kad po treningus taip, ir ne po vienus – vieni kasdieniniai, kiti išeiginiai :))). Japonai turi. Šeimoje yra didelė šventė, nes kai mergaitei sukanka 18 (ar 20) metų šeima jai dovanoja kimono. Tai gana brangi ir vertinama dovana. Dažniausiai vienas pats kimono neužsidėsi, reikia pagalbos, ypač su visais užrišimais.

Po šou patraukėm link auksinio paviljono. Pakeliui apžiūrinėdami įvairias budistų ir šintoiztų šventyklas. Budizmas į Japoniją atkeliavo dviejomis kryptimis – iš Indijos, ir iš Kinijos. Šintoizmas – tai daugiau pagoniška religija, kai tikima į gamtos objektus. Jų šventyklos yra daug kuklesnės ir paprastesnės. Prie tokių šventyklių statomi Torii vartai.

Aplankėme akmenų parkus (stone/rock garden) dar vadinamus Zen parkais. Nors žodis parkas čia mažiausiai tinka... Tokios vietos yra prie budistų šventyklų ir naudojamos meditacijoms. Jos veikia labai raminančiai, padeda susikaupti.

Kiekviena budistų šventykla (nors japonai sako temple kai kalba apie budizmą, ir shrine kuomet apie šintoizmą) buvo aptveriamos bambukinėmis tvoromis, o iš mazgo surišant bambukus vienuoliai žinodavo, kokia tai šventykla.

Auksinis paviljonas tikrai auksinis, tik ne visas. Pirmas jo aukštas medinis, antras auksinis išorėje, o trečias tiek išorėje, tiek viduje. Aplink jį ramus ir prižiūrimas parkas su gausybe įvairiai formuojamų medžių. Japonijoje ypač rūpinamasi senais medžiais, nors kartais atrodo, kad gal duokite jam ramiai mirti.

Prie šventyklų esančiuose tvenkiniuose gyvena karpiai. Mes nesakėm, kad Lietuvoje juos valgom :). Jie tokių įvairių spalvų, kad atrodo, kaip sumažintos akvariumo žuvytės. Įdomiausiai atrodė tie, kurie pusiau permatomi – plaukioja, kaip su kokiomis mikroschemomis :).

Pasivaikščioję po dar keletą šventyklų, patraukėme link Kyoto arbatos namų gatvelių. Patys namai atrodo labai kukliai, ir išoriškai panašu, kad juose niekas nevyksta. Prabangiausi yra išsidėstę prie upelio, kuris šį kartą buvo ganėtinai švarus ir neužkaltas :). Namų langai užleisti bambukinėmis žaliuzėmis. Toshiko patarė luktelti keletą minučių, nes pasirodo, kad šiuose arbatos namuose dirba tikros geišos, kurios aptarnauja ne vienus namus, todėl dažnai galima jas išvysti bėgant iš vienos gatvės pusės į kitą, arba jau kulniuojant į namus. Pastebėjome, kad dar keletas žmonių taip pat lukuriuoja su fotoaparatais. Na ir laukėmė, kaip kokie paparacai :). Viena išbėgo, tačiau gidas perspėjo, kad šita labai sena ir neverta jos fotkinti. Mums būtų tikusi ir šita, nes kitos nebesulaukėm :). Gal kitą kartą.

Vakarop traukiniu jau judėjome link Osakos, kur nakvojome antrą naktį.

Kadangi šiek tiek rūpėjo ir namiškiai bei darbo reikalai, ryokane paklausėm, kaip yra su internetu. Kambaryje jo nebuvo, tačiau vestibiulyje taip.

Vienas ryokano darbuotojas tiek norėjo būti paslaugus ir pabendrauti angliškai, kad išsiklausinėjęs kur mes traukiam kitą dieną, ryte pateikė visų galimų traukinių sąrašą su visais tvarkaraščiais ir pan. Viską tvarkingai išvertęs į anglų kalbą ir susegęs. Nors niekas jo to nebuvo prašęs, nes viską turėjome patys, bet dėkojom ir lankstėmės tikrai ilgai :).