Penkta diena. Nara

Vienuoliai, dar būnant gidei, pasiūlė anksti ryte sudalyvauti jų apeigose. Žinoma, kad sutikome. Nors viskas buvo nauja ir nematyta, tačiau gal tai buvo labiau vis tik skirta turistams. Norint rimčiau pajusti viską, kas vyksta vienuolyne, reiktų pagyventi jame ilgiau.

Vaizdas, kuris įstrigo. Tą rytą, jau baigiantis apeigoms, prašvito labai saulėta diena. Naktį buvo pasnigę, todėl ta saulė atrodė dar šviesesne ir mielesnė, ir labai tiko tokiam rytui vienuolyne. Pro šalį su klumpėmis kažkur skubėjo jauni vienuoliai. Ir tas garsas, kuris sklido nuo to kaukšėjimo tarsi atsimušęs į kalnus sugrįždavo atgal. Tokia gera ramybė aplinkui tvyrojo... Būtent ramybė. Gal tai ir buvo tas tikras tikras...

Po pusryčių, pasivaikščiojom po miestelį, nes nesinorėjo taip greitai iš jo pabėgti. Tiesa, dar iš vakaro gidė pasakojo, kad čia atsikėlė gyventi viena jauna prancūzų pora. Gidė su jais persimetė porą žodžių, kai susitikome. Kitą rytą jie su mumis jau sveikinosi gatvėje :).

Nusprendėme išbandyti originalius vietinius saldumynus. Gidė pasakojo, kad jie daromi iš ryžių (iš ko gi daugiau Japonijoje :)), kurie yra specialioje grūstuvėje labai ilgai trinami. Pasidaro lipni košė, kuri pasaldinama, įdedama prieskonių ir pan. Parduotuvėje rinkomės iš įvairių spalvų, kuris gi čia dar gali būti skanesnis. Ir ką manote, visi jie buvo vienodo skonio ir visai neskanūs :)).

Grįžome į vienuolyną, susirinkome daiktus, padėkojom vienuoliams ir patraukėme link autobuso.

Vienoje stotelėje turėjome perlipti, kad galėtume sutrumpinti keliavimą į Narą. Priėjo dar vieni turistai, kurie šiek tiek blaškėsi. O kai pamatė dar vienus kupriniuotus, suprato, kad ir mes traukiame į tą pusę. Jie amerikiečiai iš Niujorko. Palinksėjo, kad žino ir Lietuvą (nors tas linksėjimas neįrodė, kad tikrai žino, čia gal daugiau japoniškų savybių perėmimas :)). Sulipom į traukinį, susėdom kaip ir kartu. Vis smagu pabendrauti, pasigirti ką jau matėme. Pavažiavus gal pusę kelio staiga, kad šoks, kad čiups kuprines. Galvojau dega gal kas? Pasirodo, kad viename sustojime pamatė, kad šalia stovintis traukinys taip pat vyksta į Narą, ir kad jis greitesnis. Nu ir mes, kaip tos avelės, iš paskos. Fui... Daugiau taip nedarėm, nes tas greičiau tai gavosi kokios 10 minučių. Na, tikri amerikiečiai. Naros stotyje palinkėjom vieni kitiems geros kelionės ir mūsų keliai išsiskyrė.

Labai jaukiame Naros ryokane mūsų jau lauke Yoshiko, kurią buvome perspėję, kad atvyksim vėliau. Tiesa, tai padarėme iš vienuolyne esančio kompiuterio, nes mūsų telefonai ten veikė keistai.

Nara į kelionės programą buvo įtraukta ne visai dėl didžiausios Budos statulos Japonijoje. Įdomiausia buvo pamatyti laisvai vaikščiojančius elnius. Galvojau, kad jie vaikščios kažkur parke, prižiūrimi, su griežtu užrašu: „Glostyti ir maitinti draudžiama“. Mano (tikrai mano, nes bendrakeleivis buvo santūresnis:)) didžiausiam džiaugsmui jie vaikščiojo visame miestelyje, tik prie geležinkelio neleidžia. Nepatikėsite, visus juos galima glostyti, maitinti iš rankų. Specialiai jiems parduodamas maistas, kurio jie jau laukia iš tavęs sustoję „lenčiugais“. Savo spiras barsto taip pat visur :). Pasak gidės, elniai čia gyvena nuo seniausių laikų, kažkada ganydavosi tik prie šventyklų, naktimis jie sueina į kalnus ir ten miega.

Elnių niurkimo malonumus laikinai nutraukėme ir pasukome link didžiausios Budos statulos po stogu. Šventykla milžiniška. Gidė pasakojo, kad ant pagodos stogo būdavo uždedamos auksinės drakonų galvos. Kadangi pati šventykla medinė, todėl dažnai pasitaikydavo gaisrų. Drakonas, skirtingai nei kitose kultūrose, Japonijoje nesiejamas su ugnimi, atvirkščiai, jis turėdavo lieti vandenį ir užgesinti gaisrą.

Prie įėjimo į pačią šventyklos teritoriją, labai statūs ir aukšti laiptai. Vienas senukas (turbūt ne pirmas) krito. Kai mes padėjome jam atsikelti, girdėtumėte, kaip japonai ir mūsų gidė mums dėkojo.

Pati Budos statula labai didelė, tačiau nepadarė tokio jau pritrenkiančio įspūdžio, kaip kad šventyklos, kurioje ji yra, dydis.

Pakeliui link kitų objektų, liedami savo švelniausius jausmus kiekvienam pasitaikiusiam elniui, kamantinėjom gidę apie įvairiausius dalykus, pasakojom, kad Lietuvoje duona yra juoda ir iš ko gaminamas varškės sūris. Su ja išsikalbėjom apie kitataučius ir kitarasius Japonijoje. Nustebino tai, kad japonai sunkiai skiria kitų Azijos tautų atstovus. Na, kad mums visi kinai vienodi, tai viskas gerai, bet va pasirodo, kad ir kiti turi panašių problemų :). Japonijoje beveik nėra juodaodžių. Japonai stipriai saugo savo šaknis. Santuokos su kitataučiais nėra dažnos. Įdomu, kad šeimoje skirtingi nariai gali būti vis kito tikėjimo. Kadangi Yoshiko yra maisto žinovė, turi savo tinklapį, veda kursus, todėl buvo įdomi jos patirtis ir šioje srityje.

Su buvusiais gidais jau buvom išbandę tokį variantą: aplankius keletą objektų, vis kur prisėsdavome ir atiduodavome dovanas, kartu papasakodami apie mūsų šalį. Japonus pavykdavo nustebinti, kad tokia maža šalis - jie juokdavosi išgirdę, kiek šalyje yra gyventojų, koks šalies dydis, ir paskutinis faktas, kuriuo juos pribaigdavome – koks aukščiausias Lietuvos kalnas (kalnas, ania? :)) – turi išleidę knygą apie šalį japoniškai. Na tai taip berodant nuotraukas, vartant knygas ir užsidegus pasakojant apie Lietuvą, vienu metu mano bendrakeleivis sako man lietuviškai – bet kokia gi graži ta šalis, apie kurią dabar čia pasakojam gidui, reiktų ją aplankyti. Aplankėme, bet dar po geros savaitės :).

Taip bekalbant priėjome labai gražias šventyklas ant aukšto kalno. Čia, kaip pasakojo gidė, vyksta nuostabios ugnies šventės, visur dega žibintai, susirenka daug žmonių.

Aplankę paskutinius elnius, padėkojom gidei ir patraukėm ieškoti maisto. Ryokane mums pasakė, kad skaniai galėtume pavalgyti vienoje užeigoje, kurios pavadinimą užrašė japoniškai. Eidami tamsiomis gatvėmis ieškojom panašaus „piešinuko“ ant iškabos. Kaip ir radom... Įėjom į vidų, o ten aplink tokį mažą mažą barą sėdi koks 10 vyrukų. Nu ir atsisuko visi į mus, ir spokso. Tai kadangi vietų nebuvo ir, kažkaip supratom, kad jeigu atsisėstume, tai vis spoksotų, ir dar nesam tikri, kad čia tikrai čia rekomentuota vieta, patraukėme link antro pasiūlyto varianto. Tai jau buvo japoniško stiliaus restoranas. Galima buvo sėdėti prie aukštų stalų, bet mes pasirinkome žemus. Teko vėl nusiauti batus :).

Prikirtę dar šiek tiek pasivaikščiojom miestelyje. Užsukom į vietinį prekybos centrą, nes kitą dieną planavome pietauti traukinyje. Ėjome nuo lentynos prie lentynos, bandydami spėti – kas čia? Taip mums bekalbant priėjo vienas japonas (jis mums šiek tiek įtartinai atrodė, tiesą pasakius), pradėjo laužyta anglų kalba klausti, ar mes italai. Turbūt reikėjo sakyti, kad taip taip, italai, bet pradėjome aiškinti, kad ir kaip. Galiausiai jis paprašė mūsų pinigų. Negalvokite, jis ne elgeta. Jis tiesiog kolekcionierius :). Grįžome į ryokaną ir užmigome galvodami apie rytojaus susitikimą su Fuji-san :).