Tikrai turėjome minčių nuskridus į Japoniją naudotis patirtimi, įgyta keliaujant po Europą – t.y. išsinuomoti mašiną. Tačiau, paaiškėjo, kad mūsų vairuotojo pažymėjimas ten negalioja ir, kad užtruktų kol gautume tinkamą naudoti ten. Žinoma, dar ir vairavimas kita puse, nors tai smarkiai negąsdino. Po kelionės labai džiaugėmės, kad nesusigundėme vis tik gauti tą pažymėjimą ir bandyti vairuoti. Vairuoti, tai gal dar nieko, bet kiek laiko būtų tekę ieškoti kur parkuotis, kaip parkuotis, kaip ir kiek už tai mokėti ir pan. Visokiausi įvažiavimai, sustojimai mokami ir sumos ne iš kukliausių. Kaip pasakojo vietiniai, jie patys miestuose stengiasi vairuoti mažiau, nes yra puiki vietinio transporto sistema. Automobilius kasdien vairuoja turtingesni piliečiai, nes gali sau leisti ne juos vairuoti, o juos parkuoti :).
Taigi po labai trumpų svarstymų ir pasinaudojus buvusiųjų šalyje patarimais pasirinkome keliavimą traukiniais. Visiems visiems visada visada patariu naudotis Japonijos geležinkelio pasu (Japan Rail Pass), kurį reikia pirkti dar gerokai prieš kelionę, bet ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki kelionės. Šio paso negalima įsigyti nuvykus į Japoniją. Lietuvoje jį galima įsigyti keletoje turizmo agentūrų, dažniausiai tų, kurios turi padalinius kitose šalyse ir, kurios prekiauja tokiais bilietais. Pasas gali galioti 7, 14, 21 dieną. Mums labai tiko 14 dienų. Taip pat galima rinktis klasę – ordinary arba green. Skiriasi kainos. Per nedidelį nesusipratimą vos nenusipirkome green. Kai japonus informavau, kad mūsų bilietai bus green klasės, tai gavau atsakymą, kad jie negali sau leisti tokių bilietų. Bet viskas baigėsi sėkmingai ir mūsų bilietai buvo, kaip ir eilinių japonų, ir neteko rausti iš savotiškos gėdos, kad atvažiavo turtuoliai :). Teko matyti juos green klasės vagonus: tai kiek supratom – ten minkštesnės sėdynės ir aukštesni atlošai :). Taigi atvykus į šalį, pirktą Lietuvoje bilietą reikia pateikti JR biuro darbuotojams, kurie jį registruoja, surašo reikiamus duomenis, datas bei išduoda patį bilietą-kortelę. Turint tokią kortelę nebereikia galvoti kaip ir kur nusipirkti kiekvienam maršrutui bilietą, netenka versti kišenių ir bėgti išsikeisti smulkesnių pinigėlių. Tiesiog eini per atskirus vartus šalia budinčiojo, rodai bilietą ir būtinai linksi galvą ir dėkoji, kad jis praleido :). Be to sutaupai ne tik laiko, bet ir pinigų, nes bent jau mums gavosi tikrai pigiau. Bilietas galioja visuose JR traukiniuose (išskyrus pačiuose greičiausiuose, taip vadinamuosiuose NOZOMI), kurie kursuoja ne tik tarp miestų, bet ir kai kuriuose didesniuose miestuose. Taip pat galioja JR tinklo autobusuose bei Miyajima prieplaukoje (ten nevykome). Su šiuo bilietu taip pat galima gauti nuolaidas JR tinklo viešbučiuose, tačiau nesinaudojome, kadangi tinklo viešbučiai gana brangūs pasirodė.
Japonijoje kai kuriomis kryptimis yra nutiesti ir privatūs geležinkeliai. Todėl turint pasą visada reiktų žiūrėti dviejų raidžių – JR. Žinoma, kad į šiuos traukinius nepateksi nepirkęs bilieto, tačiau sugaiši laiką kol vėl grįši iki reikiamos linijos.
Kiek yra tekę keliauti po pasaulį, o tiksliau Europos šalis (Rusijos čia neminėsiu :)), Japonijos susisiekimo sistema, mano akimis, lygių neturi. Išbandėme traukinius, metro, autobusus. Pirmiausia, tai jų tikslumas, kurio net negalima lyginti su Vilniuje važinėjančiais troleibusais, kurie važiuoja ne kaip parašyta tvarkaraštyje, o tuomet kai vairuotojas parūko... Jau nekalbant apie vairuotojų kultūrą. Daugiausiai teko keliauti traukiniais, kadangi turėjome JR pasus, todėl kitomis priemonėmis naudojomės tik tuo atveju, jeigu į numatytą vietą negalima buvo patekti traukiniu. Nors ir nemokėjom kalbos, tačiau nepavyko nuvažiuoti ne tuo traukiniu nei karto. Kaip tai įmanoma? Paprastai. Stotyse labai aiškiai nurodytos kryptys, platformos ir kita reikalinga informacija. Ir ne tik japonų kalba. Tereikia tik žinoti kur nori pakliūti.
Perone japonai labai tvarkingi ir drausmingi. Laukdami traukinio stovi eilutėse vienas paskui kitą, lipdami nesistumdo (nors internete yra tekę matyti įvairiausių reportažų :)). Iš pradžių negalėjom suprasti, kodėl jie nelipa į atvažiavusį traukinį, o laukia kito, nors stovi visiškai šalia traukinio. Išvada tai elementari – tai ne jų traukinys :). Bet jeigu per minutę pravažiuoja po kelis traukinius tais pačiais bėgiais, tai kaip atsirinkti, kuris tavo? Na nebent labai jau dėmesingai sekti informaciją švieslentėse. Bet jie stovi skaito komiksus, žaidžia, naršo savo mobiliuose telefonuose. Po ilgų stebėjimų pirmą dieną supratom paprastą dalyką – kaip neįlipti ne į tą traukinį. Švieslentėje dega kelios kryptys, šalia kurių yra visa reikalinga informacija: traukinio atvykimo/išvykimo laikas ir pan., bei geometrinė figūrėlė. Ant perono taip pat nupieštos įvairių geometrinių figūrėlių poros. Tu, žinodamas savo traukinio laiką ir kryptį turi atsistoti prie tokių pačių figūrėlių, kaip rodo švieslentė. Jeigu teisingai atsistojai tau reikiamo traukinio durys atsidarys būtent tarp 2 figūrėlių. Paprasta, bet genialu :).
Labai nustebino užrašas ant traukinio vagono ir perono: Boarding point for ladies only (tik moterims) su nurodytomis valandomis. Kaip pasakojo japonai, tokių vagonų buvimas gerokai sumažino įvairių nesusipratimų, ypač sausakimšuose vagonuose, kuomet visi skuba po darbų į namus. Į tokius vagonus lipa ir motinos su vaikais. Japonai vyrai labai gerbia tokį privatumą ir geriau laukia kito traukinio nei lipa į tokius vagonus, nors jie būtų ir tuštesni. Ech, kaip toli mums iki jų :).
Traukiniuose dirba palydovai, kurie tikrina bilietus, prižiūri tvarką. Įėjęs į vagoną palydovas nusilenkia kelis kartus, taip pasisveikindamas, pateikia kažkokią informaciją ir vėl nusilenkia. Išeidamas iš vagono atsisuka į keleivius, ir vėl viskas iš naujo. Ir jis tai daro kiekvieną kartą įeidamas ir išeidamas. O vaikšto tai pastoviai. Ir nieko, jokio surūgusio veido, pakelto tono ar bambėjimo. Jis labai gerai supranta, kad toks jo darbas.
Į traukinio ar metro vagoną įlipti labai paprasta net su keliais lagaminais. Vagono apačia yra tame pačiame lygyje, kaip ir peronas, ir beveik jokio tarpo tarp jų. Todėl su lagaminais visada galima įvažiuoti be jokių problemų. Čia jums ne Lietuva, kur pirmiausia užmeti lagaminą, o paskui bandai ant traukinio laiptelių užsikabaroti pats, ypač graudu būna žiūrėti į moteris su siaurais sijonais ir vaikais...
Mokėti už važiavimą autobusu reikia pačiame autobuse. Todėl būtų gerai turėti smulkių, nes vairuotojas ne visada turi grąžos. Tiesa, vairuotojas su uniforma ir baltomis pirštinėmis :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą