Ketvirta diena. Koyasan

Po pusryčių jau su lagaminais patraukėme link tiek mums, tiek patiems japonams paslaptingiausios vietos - Koyasan – vienuolių miestelio kalnuose. Kai pasakydavom kur vykstame (arba ką jau aplankėme), tai japonai su labai didele pagarba linksėdavo ir sakydavo, kad ir jų svajonė tą vietą aplankyti šiame gyvenime.

Judėdami link kalnuotų vietų, toldami nuo miestų jau matėme ir kaimus, daržus ir sodus prie namų, todėl tikrai mitas, kad Japonijoje pasibaigus vienai gyvenvietei negali suprasti, kur prasideda kita, nes viskas susilieja į vieną.

Pasibaigus kelionei traukiniu į kalnus kilome lynu traukiamu traukinuku. Iki galutinio taško dar teko pavažiuoti serpantinu šiek tiek klaikoku autobusu, kuris priminė tarybinius laikus. Turbūt kalnuose neapsimoka naudoti geresniu, nes bus gaila, kai jie nusivers nuo šlaito :). Bet net neabejoju, kad autobusas buvo techniškai tvarkingas, tiesiog vidus buvo ne kaip Japonijoje. Nors vairuotojo pirštinės buvo baltut baltutėlės :).

Koyasan buvome rezervavę nakvynę tikram vienuolyne. Internetu tiesiogiai to padaryti nelabai įmanoma, bet pavyko susirasti vietinio informacinio centro įkūrėją, kuri viską sutvarkė ir buvo profesionaliausia gidė tarp neprofesionalų.

Taigi, mes šiek tiek vėluodami atvykome į vienuolyną, kur mūsų kantriai laukė Noriko. Žinoma, persiprašydėdami, puolėme link jos ir kaip įmanoma greičiau norėjome aplankyti tiek jos laiškuose dar prieš kelionę išgirtas šventas ir pagarbą keliančias japonams vietas.

Koyasan veikiančių budistų vienuolynų, šventyklų, pagodų, statulų ir laidojimo vietų savotiškas centras, įkurtas dar XII amžiuje, ant pačios Mount Koya viršūnės. Paslaptingiausia Koyasan vieta Okuno-in. Tai - beprotiškai rami, apsupta labai didelių ir galingų kedrų milžiniška laidojimo vieta. Bet kapinėmis labai sunku tai vadinti. Čia gausybė mauzoliejų žymiems japonų žmonėms, samurajams, bei žuvusiems per įvairius karus narsuoliams. Viso virš 200 000 antkapių.

Koyasan įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir kaip sako patys jos gyventojai kiekvieną atvykėlį pasitinka su didele Budos meile.

Didžiausią įspūdį padarė ir nuostabą sukėlė Koyasan širdis Okuno-in. Pirmiausia – plotas, o antra – turbūt pati atmosfera ir savijauta lankantis ten. Senoji kapinių dalis apsamanojus, apkerpėjus, kai kurie antkapiai labai dideli, labai daug Budos statulėlių. Kai kurios statulėlės buvo papuoštos vaikiškomis kepurėlėmis ar seilinukais. Kaip aiškino gidė, tai vaikams skirtos statulėlės, arba pastatytos meldžiantis dėl vaikų. Labai juokinga pasirodė, kad keletui Budos statulėlių buvo spalvotai išdažytos akys, lūpos. Gidė pasakojo, kad būna ir taip, kad net blakstienas priklijuoja. Iš pradžių vienuoliai kreivai į tai žiūrėjo, bet vėliau nusprendė, kad budizmas pakankamai atvira religija, todėl jeigu žmogus taip mato savo Dievą – tebūnie jis ir su priklijuotomis blakstienomis :).

Viskas kapinėse iš akmens. Pagrindinius antkapius sudaro 5 dalys, kurios simbolizuoja žemę, vandenį, orą, vėją ir mintis. Gaminant paminklą visos dalys padaromos atskirai ir sumaunamos ant strypo. Visus takelius lydi eilė akmeninių žibintų, kuriuose ceremonijų metu dega žvakės. Per kapines teka upelis.

Japonijoje žmogaus kūnas kremuojamas, nes tiek žemė labai brangi, tiek iškasti būtų sunkoka, nes akmenuota.

Tęsiant kelionę per senąsias kapines prieinamos veikiančios šventyklos, į kai kurias galima užeiti, tačiau į nedaugelį, kadangi vienuoliai pastoviai jose meldžiasi ir neįsileidžia prašalaičių. Prie šventyklių (visų, ne tik šiose vietovėse) įrengti vandens baseinėliai ir pridėta daug semtuvėlių. Pasisėmus reikia nusiplauti rankas, burną, bet kaip sakė gidė, gerti tikrai nereikia, nors daugelis japonų tai daro. Na Lietuvoje nepraktikuojančiam katalikui, taip pat ne visada aišku, ką veikti bažnyčioje :). Taip pat galima paimti medinę lentelę, užrašyti savo norą ir pakabinti ant specialaus stendo. Už lentelę gerai būtų paaukoti keletą skatikų :). Vėliau per apeigas vienuoliai sudegina surinktas lenteles ir taip norai tampa realiais ir greičiausiai pildosi :).

Įspūdingai atrodė piramidė iš surastų antkapių, kas įrodė, kad šiose vietovėse buvo laidojama nuo seniausių laikų.

Kadangi diena pasitaikė darganota, tai užsukus į vieną vienuolyno virtuvę buvom pavaišinti arbata, sausainiais bei pasinaudojom jų WC kambariu. Tiesa, vienuoliai taip pat sėdasi šiltai :).

Apžiūrėjus senąją dalį, patraukėme link ne mažiau įspūdingesnės naujosios. Kadangi žemė čia yra turbūt brangiausia visoje Japonijoje, tai laidotis gali ne kiekvienas norintis. Tad naujų antkapių žmonėms vos vienas kitas. Tačiau čia gausybė paminklų su įvairių firmų, net ir labai garsių visame pasaulyje, ženklais. Iš pradžių galvojom, kad čia palaidoti vienos, ar kitos įmonės garsūs vadovai, darbuotojai ir panašiai. Bet paminklai tam reikalui atrodė daugiau nei keisti: kavos puodelis, raketa, įvairūs gyvūnai. Bet pasirodo, kad nieko panašaus – niekas čia nepalaidota. Gidei teko gal kokius 4 kartus mums aiškinti, ką tai reiškia, kol mums pasidarė aiškiau. Pabandysiu ir aš :). Firmos išsiperka po plotelį šioje žemėje. Perka iš vienuolynų. Tame plotelyje pastato kažkokius paminklus, kuriais atvaizduoja savo darbus, pasiekimus, ar tik firmos ženklus. Tai tampa savotišku ženklu, kad įmonė yra pakankamai turtinga, nes gali sau tai leisti. Ir tuo pačiu, tai yra didelė garbė įmonės darbuotojams, kad jie dirba tokioje įmonėje, kuri turi savo vietą šventoje žemėje. Tai yra kaip savotiška auka už kažką kuo tiki, ką darai. Akį patraukė kavos kompanijos, Nissan gamyklos, aukštųjų technologijų įmonės, kompanijos kovojančios prieš termitus paminklai. Įvairios visuomeninės organizacijos pasirodo, kad taip pat gali sau leisti turėti čia vietelę, pvz.: kompanija, kurį pasisako, prieš gyvūnų naudojimą bandymams.

Japonijoje viename kape laidojant vyrą ir žmoną ant paminklo kalami abiejų vardai, tačiau to, kuris gyvas vardas yra iškaltas raudonai. Vėliau spalva nuvaloma.

Kiek dar teko apeiti įvairių šventyklų, muziejų ir panašiai jau sunku ir apsakyti, tačiau didesnį įspūdį darė pačios seniausios, nes jose tarsi viskas alsavo ramybe...

Nusikalę, tačiau tikrai kupini įspūdžių patraukėme link vienuolyno, kuriame buvome palikę daiktus ir turėjome nakvoti.

Noriko mus atlydėjo iki vienuolyno ir suteikė informacijos, kaip turėtume elgtis, kada bus vakarienė, kur praustis ir pan. Vienuoliai angliškai mokėjo 3 žodžius, todėl jos pagalba labai pravertė.

Pirmiausia vienuolyno prieangyje palikome batus. Lauke, tik po kukliu stogeliu. Todėl sukosi mintys, kad kitą rytą mūsų klumpaitės bus sušalusios ir drėgnos arba pripustytos sniego, nes naktį snigo. Todėl į kuprines įsimetėm dar po vienus batus – gudručiai :).

Vienuolynas tikras labirintas: koridoriai, laipteliai, patalpos. Viskas labai vienoda, tai einant gali ir nesuprasti, kad pro čia jau ėjai arba įsirauti ne į savo kambarį, nes jie nerakinami.

Iš kambario pastūmęs sienelę iš ryžių popieriaus patenki į mažą balkonėlį jau su stikliniais langais. Juos atstumęs gali nusileisti į mažą sodelį. Langai tikrai nesandarūs, todėl kambaryje apie 8 - 10 laipsnių šilumos. Yra šildytuvas, tačiau jis kokią valandą padaręs gerą darbą – išsijungia, ir vėl reikia jį rankiniu būdu įjungti. Bet kas gi nors mažą pirštą norės naktį kišti iš po šiltų apklotų, kad vėl jį įjungtų.

Kas nustebino ir šiek tiek nuvylė – kambaryje televizorius...

Kas nustebino ir pradžiugino – baldas, kuriam patys davėme pavadinimą – šildantysis stalelis. Vat tokį mums čia susiveikus :). Nežinant, tai galvotum, kad eilinis, žemas, japoniškas stalelis. Bet nieko panašaus. Sėdi ant pagalvėlių, kiši kojas po stalu, o ten šilta. Na, mes greitai sukišom galvas po stalu (čia ne iš šalčio, o pasidomėjom kaip ten kas :)). Po dangčiu pritaisyta šildymo lempa. Kelnės tikrai neužsidegs, nes yra apsauginis tinklas, kuris mažai įkaista. Kad šiluma nepabėgtų iš po stalo, viskas apdengiama šiltu apklotu. Na, tai kaifavom visos vakarienės metu :). Gidė pasakojo, kad kalnuose beveik visi turi tokius staliukus, o kai susirenka vakarais jos šeima, tai visi sukiša kojas po stalu, valgo apelsinius ir plepa.

Vienuoliai veganai, todėl ką mes valgėme, kaip jau ir pasakojau prie maisto skyrelio, negaliu tiksliai pasakyti. O aiškintis atrodė beprasmiška, nes japoniški atsakymai šiuo atveju nebūtų nieko pagelbėja.

Gidės pagalba išsiaiškinome, kaip naudotis bendra vonia. Tai buvo pirmas kartas, nes Osakos ryokane vonios kambarys buvo atskiras prie kambario. Vyrai ir moterys eina į skirtingas vonias. Prieškambaryje reikia nusirengti. Daiktus palieki specialiose pintinėse, tapkes dar prieš įeidamas. Tuomet eini į didelę patalpą, kurioje yra didelis baseinas, daug dušų ir ... veidrodžių. Sėdiesi ant mažo suolelio ir nusiprausi po dušu vis matydamas veidrodyje, ar tik neliko kokio neprausto ar muiluoto plotelio :). Kai jau esi švarus lendi į baseiną su gerokai bent jau man per karštu vandeniu. Pakaifuoji. Ir lendi lauk. Rengiesi ir bėgi labirintais iki savo šalčio kameros, kad galėtum pakišti kojas po stebuklingu staleliu arba gulti po šiltais apklotais. Nors ir buvo visos galimybės peršalti, tačiau viskas baigėsi tvarkingai.