Šešta diena. Hakone

Hakone planavome praleisti 2 dienas. Tai imperatoriškas kurortas, su įspūdinga gamta, karštomis versmėmis, Fuji-san kalnu. Japonai mūsų paklausė, kodėl mes sakom Fuji-jama. Na todėl, kad taip mokykloje mokė. Nors ir vienas, ir kitas žodis reiškia kalną, tačiau japonai savo pasididžiavimą vadina Fuji-san. Dalelytė –san yra pridedama ir prie vardų, kai norima kreiptis labai pagarbiai, pvz., Nori-san.

Tą dieną, kaip tikri vietiniai, papietavome traukinyje. Visi draugiškai, nes aplinkui visi traukė savo lauknešėlius. Šalia sėdėjo senukų pora. Moteris, kaip supratom, mokėsi anglų kalbos. Ir matydama, kad mes galim mokėti angliškai, taip sakant ant mūsų pasitreniravo. Sako, kad dabar pasibaigus šiam tuneliui, pamatysime Fuji-san, diena yra labai graži, todėl jeigu norime, galime traukti fotoaparatus ir bandyti pagauti snieguotas kalno viršūnes. Oi, kokie mes buvome dėkingi, nes kaip paaiškėjo vėliau, kita diena buvo lietinga, vėjuota ir mums neteko nieko doro pamatyti. Tai tik senukų, besimokančių anglų kalbos, dėka, dabar visiems galim girtis, kad matėm Fuji-san. Vaizdas, tikrai buvo įspūdingas...

Hakone stotyje mus pasitiko, kaip vėliau nusprendėme, šauniausias gidas iš visų turėtų. Noriyuki, trumpiau Nori, tokio šviesaus veido ir būdo japonas, kad darėsi gera į jį žiūrint. Visur keliavome traukiniais, o šį kartą mus kaip ponus vežiojo su nuosava mašina už dyką. Linksmas nuotykis sėdant į mašiną: aš atsisėdau gale, o vyrus leidau į priekį. Tai mano lietuvis bandė įsirauti į vairuotojo vietą :). Bet Nori mandagiai pasakė, kad čia vairuotojas jų šalyje sėdi dešinėje :).

Vykdami į ryokaną Odawara miestelyje aplankėme pakeliui esančią pilį, kurioje įrengtas muziejus. Prisižiūrėjom įvairiausių žudimo įrankių, ibekanų, įvairių daiktų, dėl kurių paskirties klausdavome gidą.

Mūsų ryokanas buvo pačiame Hakonemachi centre. Palikę daiktus, leidomės link Fuji-san kalno, tikėdamiesi lyno keliu pakilti ir kaip galima iš arčiau žvilgtelti. Pakeliui užsukome į labai prabangų viešbutį, kuriame vyksta turtuolių vestuvės, apsistoja imperatoriškos šeimos atstovai. Ir neįtikėtina, bet įėjom į tą viešbutį kaip niekur nieko, pasivaikščiojom po jo parką, pabaidėm karpius. Su Nori išsikalbėjom apie jų rašytojus. Pasirodo, kad tiek Haruki Murakami, tiek Yukio Mishima yra šiose vietose atostogavę. Gidas buvo maloniai nustebintas, kad mes žinom šiuos autorius.

Vykstant į tą vietą, iš kurios turėjome pajudėti transportu ant lyno, man jau kilo vaizdiniai, kaip mus ten sups, nes vėjas už lango lenkė medžius. Ir žinoma, kad japonai ne tokie kvaili, kad rizikuotų, todėl niekur mes nekilom, reisai buvo atšaukti. Gaila...

Tačiau Nori mums pasiūlė kitą atrakciją – pasimaudyti karštose versmėse. Drovūs lietuviai pareiškė, kad jie neturi tam reikalingos aprangos. O japonas paklausė, kam ta apranga? Pasirodo, kad ten visi eina nuogi. Pasirašėm :). Nusipirkom prie įėjimo rankšluosčius ir patraukėm skirtingomis kryptimis – berniukai į kairę, mergaitės į dešinę. Esmė, kaip ir bendrose voniose – pirmiausia visi nusiprausia dušuose. Paskui eina į versmes sėdėti ir kaifuoti. Visas malonumas, kad tos versmės po atviru dangumi, ant naturalių akmenų. Sako, kad suteikia jėgų, gydo, atjaunina. Gal :). Bent jau vyrų pusėje, tai dar buvo ir pirtys, moterų – ko tai nepastebėjau. Visos šios procedūros truputėlį primena mūsų pirtis, kubilus ir panašiai.

Tokie atmirkę ir tikrai atsipalaidavę iki negalėjimo, patraukėme vakarienės. Jos metu Nori labai domėjosi Lietuvos santykiais su Rusija, kaip mums gyvenasi, kai nebėra buvusios santvarkos. Nori dirba savivaldybėje, bendrauja su daugybe žmonių, yra labai žingeidus ir išsilavinęs. Kitą dieną, jis ant stalo paklojo žemėlapį, kad geriau matytų, kokios šalys yra mūsų kaimynai, kaip ten su ta Kaliningrado sritimi ir panašiai.

Pasivaikščiojom ramia Ashi ežero pakrantę ir nužiūrėjom, iš kurios vietos rytoj galėsime paplaukioti. Labai keistai atrodė nudžiuvusi žolė šalia ežero – iš toliau kaip smėlis.

Pakeliui link ryokano Nori pasiūlė sustoti vienoje rankdarbių parduotuvėlėje, kurioje jie ne tik parduodami, bet ir gaminami. Kadangi parduotuvė toliau nuo centro, joje nebuvo nei vieno lankytojo. Pasisveikinus ir pamačius mūsų nuostabą, ką čia pamatėm, darbuotoja paklausė, ar mes nenorėtume pamatyti, kaip gimsta šie dirbiniai. Užlipom į antrą aukštą – dirbtuvės ir visa paroda. Meistras parodė, kaip gimsta tik šiam regioniui būdingi dirbiniai bei medžiaga jiems. Iš pradžių net nesupratome iš ko tos grožybės. Įvairus medis pjaustomas juostelėmis. Dažniausiai labai plonimis. Jos klijuojamos ir suspaudžiamos. Tuomet labai plonai atpjaunamas beveik permatomas sluoksniukas. Tai ir yra medžiaga tolimesniems dirbiniams. Kai meistras obliumi atpjovė sluoksniuką, mes išleidome tokius nuostabos garsus, kaip nežinia ką pamatę :). Net mūsų gidas stebėjosi. Iš tokių pjovinių daromi ne tik indai, padėklai, žaislai, bet ir daug daug įvairių gaminių. Kiti rankdarbiai – pjaustyti paveikslai. Technologija jau kita. Siaurapjūkliu iš skirtingų spalvų medžio daromos detalės, kurios vėliau sujungiamos. Medis į šias dirbtuves atkeliauja iš įvairių pasaulio kampelių, tačiau senais laikais, tai būdavo naudojamas tik vietinis. Medis nedažomas, todėl net sunku patikėti, kad gali būti tiek spalvotas. Gaminiai labai labai brangūs. Nedidelė lėkštė kainuoja apie kelis šimtus litų, jau nekalbant apie įvairius kitos paskirties gaminius.

Šioje parduotuvėje supirkome ir beveik visas lauktuves, nes tai tikrai labai originali dovana.

Nori palydėjo mus į ryokaną ir atsisveikino iki mūsų atvykimo į Kamakurą.

Mūsų kambarys buvo trečiame aukšte. Tiesiai po langais šniokštė kalnų upelis. Iš pradžių galvojom, kad tai trukdys ušmigti, tačiau po tiek įspūdžių ir atsipalaidavimo karštose versmėse kritome ant čiužinių ir miegojom kaip kūdikiai :).