Aštunta diena. Kamakura

Po sočių ir įvairių pusryčių, kurie šį kartą buvo pateikiami bendroje patalpoje, leidomės į kelią.

Nori mus pasitiko sutartoje stotyje. Važiavome link Kamakuros. Čia, be visų šventyklų, yra ir didžiausia Budos statula po atviru dangumi. Kažkada ji buvo po stogu, tačiau gaisras padarė savo. Kamakura yra buvusi ir sostinė.

Nori yra kilęs iš šio miesto, jo mama vis dar čia gyvena. Todėl jis žino visas gražiausias ir paslaptingiausias vietelės, kurias ir mums parodė.

Pakeliui link miesto stebėjome banglentininkus, nors bangų praktiškai nebuvo.

Važiuojant kalba pasisuko apie socialines išmokas. Pasirodo, kad japonas, išėjęs į pensiją negauna jokių išmokų, jokių pinigų 5 metus. Todėl jeigu nepasitaupei dar dirbdamas, tai sukis kaip išmanai. Mes pasijuokėm, kad valdžia laukia, kad dalis numirs ir nereiks mokėti, tačiau japonai ilgaamžiai. O tai ką daryti, jeigu neturi tos sumos, kurios tau reikia pratempti tuos 5 metelius. Nori pasakojo, kad japonai tam laikui dažnai išvyksta gyventi i Tailandą, kur labai panaši kultūra, klimatas, maistas, bet viskas daug pigiau. Vėliau parvyksta atgal į namus. Gidas klausė, o kaip mūsų šalyje. Tai išgirdęs, kad mokama nuo pirmos dienos, pasakė: „very good system“, bet kai išgirdo kokia apytiksliai tai yra suma jo žodžiai buvo: „very bad system“.

Aplankėme samurajų namus. Kaip pasakojo Nori, samurajai yra geriečiai, o nindzės – blogiečiai :). Mes, aišku, puolėm klausinėti apie karachiri ir panašius dalykus :).

Kamakuroje didžiausio susižavėjimo sulaukė bambukų giraitė. Aukšti aukšti, žali žali, tušti tušti :). Aukščiu jie panašūs į mūsų beržus. Tik va tokiais jie užauga per 2 metus. Todėl ir bambukiena tokia pigi :). Ne paslaptis, kas pas mus vadinami bambukais. Japonijoje tai – tvirtumo simbolis. Kaip ir kerpės: pas mus tai tingumo, nevalyvumo simbolis, Japonijoje – tai kantrybės, nes kerpei reikia labai daug pastangų augti ant akmenų.

Po poros metų bambukus kerta. Jų uglius valgo. Mums pasisekė, kad lankėmės giraitėje, kai jie dar nebuvo kertami. Už giraitės – seni arbatos namai ir kalnų kriokliukas. Japonai gali valandų valandas sėdėti ir klausytis jo čiurlenimo.

Pasukom link šventyklų, kurios įrengtos tarp kalnuotų vietų. Kalnuose dar neišnykę seni perėjimai iš vienos šventyklos į kitą. Kalnuose olos, kurioje - Budos statulėlės.

Aplankę dar keletą šventyklų užsukome į arbatos namus. Tikroji arbatos ceremonija gali užtrukti iki 6 valandų. Mums užteko ir 30 minučių :). Namų darbuotoja parodė, kaip apliekamos tokios ceremonijos, kokie simboliai ką reiškia. Paprastai gėriamos dvi arbatų rūšys, valgomas mažas sausainis. Arbatos namai turi savo sodą, kuriame galima klausytis ramybės...

Nustebino, kad keli maži pastatai šalia šventyklų apklijuoti lipdukais su užrašais. Nori paaiškino, kad tai daroma, siekiant išvengti įvairaus pastatų terliojimo ir subraižymo įvairiais užrašais. Pasirodo, tai daroma ir Japonijoje, bet civilizuotai :). Leistinose vietose galima klijuoti lipdukus su įvairiais užrašais. Taip, kad užrašyti Katia+Saša=KML galima ir civilizuotai :).

Didžiausia Budos statula ne tokia jau ir didelė. Tiesa, į ją galima įeiti. Budos nugaroje yra angos, kurios atidaromos, kad viduje būtų oro. Atrodo, kaip koks robotas su elementais :).

Kadangi Nori šio miestelio įvairių bendruomenių narys, tai visur ėjome nemokamai, jo mašiną jau pažindavo iš toli :). Čia turbūt kaip ir pas mus – savivaldybės pareigūnas turi įvairių privilegijų :).

Užsukome paskutinį kartą papietauti su Nori. Jis išsitiesė žemėlapį, ir baisingai viskuo domėjosi. Pasikeitėm dovanomis, gražiais palinkėjimais ir patraukėm į mūsų ryokaną, kurio kambaryje tilpo tik dvi lovos. Taip, šį kartą buvo lovos. Aš net pasipiktinau :). Ir miegojosi kažkaip kietai :).