Dešimta diena. Tokyo

Šią dieną mūsų gidas buvo Ryuichiro (trumpiau Ichiro) – pats vyriausias (jam 72) iš visų gidų, bet ir pats energingiausias ir linksmiausias. Tą supratau dar prieš kelionę, kai jis atsiųsdavo įvairiausių juokelių ir vis rašydavo: „cha cha cha, pajuokavau“. Japonų ir mūsų šypsenėlės skiriasi, tai svarbu žinoti, nes nežinia, ką jie ten gali gauti laiškuose :).

Japonijoje labai populiarūs įvairūs komikai. Televizijose pilna įvairių laidų (Lietuvos televizijos taip pat turi keletą laidų su japoniškomis idėjomis), spauda ir pakelės skelbimų lentos mirga nuo pavadinimų. Pirmiausia vieta, kur žmogus gali išgarsėti, kaip komikas – gatvė. Pro šalį einantys palaiko tokias iniciatyvas, leidžiasi į pokalbius, patys kvailioja. Taip ir mes patekom į vieno komiko, su labai juokinga apranga, gatvės pasirodymą. Mūsų gidas kartu su juo plojo, kalbėjosi. Buvo visai smagu stebėti :).

Kita kultūra – komiksai. Ne tik žurnalai, knygos, bet ir komiksų bibliotekos – sėdi japonai prie kompiuterių ir skaito. Visas tas komiksų fanatizmas gerai atsispindi ir japonų išorėje. Kai matai jaunimą, kurie nenulimpa nuo telefonų, tai dar nieko, bet tiek metro, tiek traukiniuose net ir kostiumuoti pareigūnai skaito komiksus. Tai dar būtų nieko, bet jų telefonų aparatai yra apkabinėti įvairiausiais pakabukais. Ir kokių tik spalvų nematėm. Geriausiai atrodė paršiukų ir stipriai salotinės spalvos pakabukai :). Tiesa, neteko matyti kitokio, nei atlenkiamas telefonas. Klausėm gido kodėl? Pasirodo, viskas prasidėjo nuo moterų (kas verčia suktis pasaulį :)). Kadangi moterų rankinėse viskas dažniausiai metama į vieną skyrių (galiu patvirtinti, kad ne visos taip daro :)), tai dažna problema tapo, kad neužrakintas ar atsirakinęs telefonas ima ir kam nors paskambina :). Su atlenkiamu telefono aparatu problemų sumažėjo. O vyrai, nusižiūrėjo nuo moterų, ir taip pat panoro tokių aparatų. Nežinau, kiek tai tiesa dėl vyrų, bet kad visi naudojasi atlenkiamais, tai faktas.

Grįžtant prie mūsų pasivaikščiojimo po Tokyo, gidas parodė seniausią pastatą Tokyo – maža maža nameliuką. Pasirodo, kad jį jau ardo. Niekas čia nesiterlioja, nes žemė labai brangi, o įvairiausios senienos tik darko miesto veidą. Įdomus požiūris – ką? :).

Taip pat yra renovuojama viena seniausių miesto stočių. Ji dengiama stiklo plokštėmis, nes nesiderina prie visų dangoraižių.

Įdomu stebėti, kaip darbininkai stabdo eismą ir pėsčiuosius, jeigu kokia nors mašina, ką nors iškrauna. Labai svarbu – žmonių sveikata ir gyvybė. Keli darbininkai švilpia, užtveria vos ne visą gatvę. Gerai, kad viskas vyksta labai greitai, nes taip galima ir žiaurius kamščius sudaryti.

Visai ne koks žaizdelis šalia lotosų augimvietės – purvina bala :(.

Su Ichiro taip pat užsukome į vieną prekybos centrą, bet šį kartą buvo įdomiau, nes mūsų gidas aistringas žvejys, todėl pasakojo apie savo laimikius ir net nuotraukas rodė. Juokėmės, kad lašiša prekybos centre atvežta iš Norvegijos :). Japonai suvartoja visas žuvies dalis. Pamatėme pakuotę su pelekais. Gidas pasakojo, kad jie šiek tiek parūkyti ir yra skanu keletą tokių įsimesti į sakę. Žvejyba Ichiro susidomėjo tuomet, kai bandė atsikratyti priklausomybės azartiniams lošimams, kurie taip pat labai populiarūs Japonijoje. Jam pavyko – šaunuolis.

Kadangi mūsų gidas buvo vyresnis, tai jam ir uždavėm klausimą apie japonų ilgaamžiškumą. Na mūsų versija buvo, kad tai sąlygoja geras maistas, gyvenimo būdas ir panašūs dalykai. Tačiau Ichiro tik nusijuokė ir atsakė, kad ne. Tai daugiau dėl geros sveikatos sistemos, rūpinimusi žmogumi ir jo sveikata. Nors mes dar pridėtume ir savo versiją: japonas pensininkas niekada nesėdi namuose, jis mokosi kalbų, lanko įvairius kursus, keliauja, neniurzga. Garantuotai ir tai padeda :).

Patraukėm link imperatoriškojo parko. Prie įėjimo mažoje būdelėje sėdėjo du darbuotojai. Vienas paduoda įėjimo leidimą, kitas į paima, kai eini atgal. Nors abu sėdi vienoje mažoje būdelėje. Na tiesiog darbo pasidalinimas :). Tačiau, kaip pasakojo gidas, nėra jau taip lengva prarasti darbą Japonijoje. Viena priežasčių, kad darbuotojai yra labai specializuoti ir vieną atleidus, kitą tektų ilgai mokyti kol jis įgytų atleistojo kvalifikaciją.

Parkas labai didelis. Pasirodo, kad jo gilumose po šiai dienai gyvena ir imperatoriškoji šeima. Ja visi labai didžiuojasi, gerbia, žino visus jos narius, su jų atvaizdais leidžiami įvairūs kalendoriai ir pan.

Tik šiame parke teko matyti, kaip formuojami medžiai. Kiekviena jų šakelė labai kruopščiai pririšama, karpoma manikiūrinėmis žirklutėmis. Tačiau, dar yra ir kitos tokio kiekvienos šakos rišimo priežastys – kad jų nenulaužtų vėjas ar sniegas, kurio Tokyo beveik nebūna :).

Parką juosia aukšti kuorai, kurie dar yra apsupti kanalo. Gidas pasakojo, kad kažkoks užsienietis buvo įšokęs į kanalą nuogas. Tuoj pat prisistatė apsauga. Žmogus išsigando, pradėjo lipti siena, bet, aišku, kad jį pagavo. Tai japonai greitai visą tą reikalą perkėlė į komiksus :).

Aplankius kitas įdomias bei žymias ir nelabai miesto vietas, patraukėme vakarienės, o vėliau į ryokaną.