Sutartoje stotyje mus pasitiko paskutinė gidė Akemi. Buvo graži, saulėta diena. Vykome į kalnus. Pasirodo, kad kalnuose kursuojančiuose traukiniuose duris reikia atsidaryti patiems. Taip yra todėl, kad traukiniui stovint į vidų neitų šaltis. Protinga :).
Gal saulutė, o gal šeštadienio nuotaikos veikė, bet mūsų gidė užsnūdo traukinyje. O ir mums būtent šią dieną jau pasireiškė namų ilgesys. Todėl bildėjome tylūs.
Nikko šventyklų miestelis kalnuose. Gidė pasakojo, kad kalnuose gyvena beždžionės, ir ji, kadangi užsiima kopimu į kalnus, yra mačiusi šiuos gyvūnus gyvai. O aš jau taip tikėjausi, kad galėsiu, kaip elnius Naroje, paniurkyti ir beždžiones :). Prisimenate 3 beždžionėles, kurios viena užsidengusi akis, kita burna, trečia ausis. Tai kilo būtent iš šių vietovių. Ant vieno seno pastato puikiai išsilaikęs šis drožinys. Tai tarsi gyvenimo ratas, kuomet mama susilaukia trijų beždžionėlių ir moko negirdėti, nekalbėti ir nematyti blogio. Tačiau vaikai neklauso. Aplink visą pastatą išdrožinėtos įvairios gyvenimo akimirkos, kurios vėl prasideda nuo tos pačios vietos, apėjusios ratą aplink.
Nikko šventyklos gerokai skyrėsi nuo visų mūsų matytų. Pirmiausia spalvomis, antra pačia struktūra, statymo būdu. Labai daug drožinių, kurie yra padaryti ant vienos 40 cm storio lentos. Jie nėra surinkti iš atskirų detalių. Daug Nikko šventyklų rekonstuojama.
Be beždžionių čia galima pamatyti, kaip japonai įsivaizdavo dramblį, kitus gyvūnus. Vėl susidūrėm su simbolizmu – miegantis katinas, ne tik sėkmės simbolis, tačiau jam miegant reiškia, kad namuose yra ramybė ir taika. Lipom į aukštą kalną, kur stovėjo gervė – ilgaamžiškumo simbolis.
Prie šventyklų daug kur galima pamatyti sakės statinių virtines. Šventyklose šis gėrimas mielai naudojamas :).
Šventyklos atrodė tokios ramios ramios, snieguotais stogais. Buvo tiesiog gera pasivaikščioti.
Kadangi kitą rytą laukė ilga kelionė iš Tokyo į Osaką, ilgai Nikko neužsibuvom. Parvykome tamsiai ir vėlai.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą