Naminis jogurtas

Pats skaniausias gėrimas vaikystėje - “naminis jogurtas” - buvo gaminamas kefyrą sumakaliavus su uogiene. Ir buvo labai skanu, o ir kito pasirinkimo tiesiog nebuvo :). Dabar žvilgtelėjus į lentynas prekybos centruose akys raibsta, nors kai paėmi į rankas indelį ir bandai suprasti, kas jo viduje, tai tikrai darai išvadą, kad geriau kefyras su uogiene :).

Jogurtas – rauginto pieno produktas, kuris susidaro bakterijoms – dažniausiai Lactobacillus bulgaricus – fermentuojant pieną. Nuo rūgpieno jogurtas skiriasi tuo, kad turi mažai išrūgų. Tyrimais nustatyta, kad valgant jogurtą su gyvosiomis kultūromis, stiprinam organizmo imunitetą, gaunam pakankamai kalcio, be kurio organizmas negali normaliai dirbti. Japonai, kurie labai mažai vartoja žalio pieno, nustatė, kad jogurtas puiki priemonė nuo nemalonaus burnos kvapo.

Jogurtui reikės:
1 l pieno,
125 g jogurto su gyvomis jogurto bakterijomis (naudojau “Dobilą”).

Jogurto indelį ištraukiam iš šaldytuvo ir paliekam kambario temperatūroje apie 20 min.

Kol jogurtas draugauja su aplinka, mes užkaičiam pieną. Ir budim prie puodo, nes visi žinom, kuo gali baigtis :).

Pieną vis pamaišome, kad netrauktų prie puodo dugno.

Užvirus, šiek tiek mažinam ugnį ir pastoviai maišant verdame apie 20 – 30 min.

Puodą su pienu statome į kriauklę, kurioje prileista šalto vandens. Maišome, kad nesusidarytų greimas (vaikystėje sakydavom “pieno skūra“ :)).

Kuomet atvėsiname iki tiek, kad galime įkišti pirštą ir nėra karšta, pilam jogurtą. Išmaišome.

Perpilam pieno-jogurto mišinį į ąsotį ir statom, kur nors šiltai. Jeigu trūksta šilumos, galim apgaubti vilnoniu užklotu ir pan.

Gaminau vakare, valgiau ryte :). Maišėm su dribsniais ir uogiene.

Jeigu jogurto liks, reiktų jį laikyti šaltai. Sako, kad tokį jogurtą galima vartoti apie 5 dienas, tačiau negirdėjau, kad kam nors pavyktų – jis tiesiog suvalgomas per kartą ar du :).

Skanaus ir žiūrėkime, ką valgome!